A. Mickevičiaus klubo valdybos narė G.Lukoševičiūtė atliko stažuotę Europos tyrimų centre Varšuvoje

Europos tyrimų centras – vieno geriausių Europos universitetų – prestižinio Varšuvos universiteto padalinys. Centro veikla orientuota į tarpdisciplinines europeistikos studijas, vykdomi tyrimai, leidžiami ir Europos centro bibliotekoje kaupiami leidiniai, susiję su politikos, istorijos, kultūros, socio-ekonomikos ir teisės sritimis. Vykdoma aktyvi mokslinė veikla, bendradarbiaujama su tarptautinėmis aukštojo mokslo įstaigomis ir tyrėjais, ruošiami ir įgyvendinami tarptautiniai projektai, organizuojami seminarai ir konferencijos.

Europos tyrimų centre trijų mėnesių Erasmus praktiką neseniai atliko Vytauto Didžiojo universiteto Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorijos II kurso magistrantūros studentė, VDU Adomo Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros klubo valdybos narė Gintarė Lukoševičiūtė. Pasak jos, studijų praktika buvo įdomi ir vertinga patirtis, kuri suteikė galimybę ne tik tobulinti su specializacija susijusius įgūdžius, gerinti komunikavimo ir užsienio kalbų žinias, bet ir atlikti prasmingų, naudingų užduočių organizacijos bei savo labui. G. Lukoševičiūtė užsiminė, kad praktikos metu sulaukė pasiūlymų prisidėti prie tarptautinio lenkų ir turkų projekto realizavimo bei galimybės publikuoti mokslinį straipsnį Europos centro leidžiamame leidinyje The Yearbook of Polish European studies.

„Buvau Europos centro mokslo darbuotojų asistente. Įdomiausia buvo dirbti komandoje, nes tik taip geriausiai atsiskleidžia ir yra plečiami žmogaus komunikabilumo, lankstumo, iniciatyvumo, gebėjimo prisitaikyti svetimoje aplinkoje ir užsienio kalbų vartojimo įgūdžiai. Kartu su akademiniu personalu organizavome studentų priėmimo procedūras į bakalauro ir magistrantūros studijas. Vėliau teko prisidėti prie bendro lenkų ir turkų projekto realizavimo, renginių, seminarų planavimo. Smagu buvo megzti tarptautines pažintis, priimti svečius, su jais komunikuoti“, – pasakojo G. Lukoševičiūtė.

Studentė teigia, kad individualios užduotys taip pat buvo prasmingos, aktualios, nes praplėtė žinias, susijusias su europeistikos institucijomis, studijomis Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. G. Lukoševičiūtė akcentuoja, kad praktikos metu turėjo galimybę susipažinti su naujausia istorijos, politikos ir kitų mokslo sričių istoriografija, rinkdama duomenis apie naujausius leidinius iš Jungtinių Valstijų Kongreso nacionalinės bibliotekos duomenų bazės, Europos Komisijos bibliotekos katalogų ir kitų tarptautinių aukštojo mokslo įstaigų. Į praktikos veiklą buvo įtrauktas ir administracinio pobūdžio darbas su dokumentais, vertimai iš lenkų į anglų kalbą ir atvirkščiai. Kas mėnesį buvo rengiamos atliktų darbų ataskaitos.

G. Lukoševičiūtė atskleidė, kad Europos centras ketina plėsti savo veiklą ir stiprinti akademinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dėl šių priežasčių vienas iš centro interesų – užmegzti abipusę partnerystę su Vytauto Didžiojo universitetu. Ypatingas Europos centro dėmesys nukreiptas į VDU Istorijos ir Politologijos katedras bei Lietuvių išeivijos institutą. Ateityje siekiama ne tik plėsti studentų mainų galimybes tarp abiejų institucijų, tačiau VDU yra skatinamas prisidėti prie bendrų tarptautinių, tarpdisciplininių projektų vykdymo ir įgyvendinimo.

Nuo rudens G. Lukoševičiūtė šiame centre studijuos tarpdisciplininėje europeistikos programoje pagal tarpvyriausybinius mainus, kuriuos organizuoja Švietimo mainų paramos fondas. G. Lukoševičiūtė neabejoja, kad ir praktika, ir dalinės studijos ugdys ir didins tolesnės mokslinės veiklos perspektyvas.

UKI vyko seminaras apie vokiečių kalbos dėstymą

2014 m. rupgūčio 18-22 d. VDU UKI vyko Baltijos šalių aukštųjų mokyklų dėstytojų seminaras „Vokiečių kalbos, kaip užsienio kalbos dėstymo naujovės laikmečio ir mokomosios grupės aspektu”. Seminarą vedė lektorė dr. Dessislava Todorova iš Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto. Toks seminaras Lietuvoje vyko pirmą kartą, jį iniciavo DAAD informacinio centro Rygoje vadovas dr. Markus Häfner bendradarbiaujant kartu su VDU UKI. Susirinkę dėstytojai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos mokėsi dirbti laikmetį atitinkančiais naujais mokymo metodais, taikant IT, gilinosi į darbo su scenarijais ypatumus, rengė projektus, dalinosi mokymo patirtimi. Trečiadienio popietę grupė iškylavo Rumšiškių „Lietuvos liaudies buities muziejuje” pasukdama ratą šimtą metų atgal. Renginio akimirkomis norime pasidalinti su Jumis.

Įspūdžiai iš Erasmus studijų mainų Varšuvos universitete

A. Mickevičiaus klubo narė Erika Kisieliūtė: studijos Lenkijoje – nauja patirtis ir neatrastos galimybės

Vytauto Didžiojo universitetas siūlo studijuoti Lenkijoje pagal galimas mainų programas – Erasmus+, dvišalių mainų bei pagal valstybines stipendijas, kurias Lietuvoje kuruoja Švietimo mainų paramos fondas. VDU Adomo Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros klubas teikia studentams konsultacijas apie studijų, stažuočių, kalbos kursų, mokslinių projektų galimybes Lenkijoje. Pavasario semestre pagal Erasmus programą Varšuvos universitete studijavo būsima 4 kurso Istorijos studentė ir A. Mickevičiaus Klubo narė Erika Kisieliūtė, kuri sutiko pasidalinti savo įspūdžiais besibaigiant studijoms Lenkijoje.

Kokie kriterijai paskatino rinktis studijas Lenkijoje?

Sakoma, kad kalbų mokėjimas atveria duris į pasaulį. Net neabejodama galiu tai patvirtinti. Būtent lenkų kalbos mokymasis mane atvedė į ten, kur esu dabar – Varšuvos universitetą. Esu būsima 4 kurso studentė ir studijuoju istoriją Vytauto Didžiojo universitete. Būtent studijos šiame universitete suteikė galimybę mokytis įvairių kalbų, o ir istoriko specialybė neapsieina be tam tikrų užsienio kalbų žinių. Besidomėdama Lietuvos ir Lenkijos istorija nesudvejojau kokią kalbą galėčiau rinktis. Mano sąrašo pirmojoje vietoje puikavosi lenkų kalba. Pradėjus mokytis šios kalbos universitete nesunkiai išlaikiau A1 ir A2 lenkų kalbos lygius. Taip po truputį susidraugavau su kaimyninės šalies kalba. Vėliau prisijungiau prie VDU A. Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros klubo veiklos, o sužinojusi, jog vyksta atranka į studijų mainų programą Erasmus iš karto užpildžiau reikiamus dokumentus ir rinkausi ne egzotišką šalį, o mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją.

Kokie atradimai ir potyriai buvo studijuojant Varšuvos universitete?

Studijas Varšuvos universitete vertinu puikiai. Studijų mainų studentus kuravo UW IRO (angl. University of Warsaw, International Relations Office) darbuotojai. Padėjo susitvarkyti reikiamus dokumentus ir užsiregistruoti į vyksiančius kursus. Universitete studijavau įvairius dalykus, susijusius su Lenkijos ir Lietuvos istorija, taip pat mokiausi ir lenkų kalbos. Turėjau B1 lenkų kalbos lygio paskaitas ir įgijau šios lygmens sertifikatą, pažymintį, kad sėkmingai baigiau šį lenkų kalbos kursą. Studijos buvo tikrai labai įdomios, nes jos vykdavo ne tik Varšuvos universiteto auditorijose, bet ir muziejuose bei parkuose. Polonicum institutas (angl. Institute of the Polish Language and Culture for Foreigners) organizuodavo įvairius renginius studijų mainų studentams, keliuose iš jų teko dalyvauti ir man. Etnografijos muziejuje vyko Šv. Velykų šventimas, kur buvo ne tik rodoma ir pasakojama kaip Lenkijoje yra švenčiama ši šventė, bet ir buvo paruoštas gausus vaišių stalas, kur teko ragauti tradicinius lenkiškus valgius, ruošiamus būtent šiai progai. Tai leido susipažinti ne tik su Lenkijos tradicijomis, bet ir įvertinti šios šalies kulinarinį paveldą. Turiu pripažinti, kad lenkai turi kuo pasigirti. Nepakartojami pierogi (koldūnai), żurek w chlebie (tradicinė sriuba, pateikiama duonos kepalėlyje) ir pączki (spurgos) tikrai paliko įspūdį.

Kokį įspūdį paliko Varšuvos miestas?

Varšuva yra labai gražus miestas. Nors jo istorinis paveldas buvo beveik sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu, tačiau miestas buvo atstatytas ir dabar yra be galo lankomas turistų. Mieste yra daug įvairių bažnyčių, muziejų ir parkų. Neprilygstama vieta yra senamiestis, kur galima aplankyti Karališkuosius rūmus (lenk. Zamek Królewski) ir grožėtis nors ir gana maža, bet labai jaukia Turgaus aikšte. Didelį įspūdį palieka tokie muziejai kaip Šopeno muziejus (lenk. Museum Chopina) ir Varšuvos sukilimo muziejus (lenk. Muzeum Powstania Warszawskiego). Čia visada norisi sugrįžti dar kartą. Įdomumo dėlei, Varšuvos sukilimo muziejų aplankiau net penkis kartus. Šiame mieste neįmanoma nepastebėti Kultūros ir mokslo rūmų (lenk. Pałac Kultury i Nauki). Tai aukščiausias pastatas Lenkijoje, į kurio 30-ąjį aukštą galima pasikelti miestą iš aukštai norintiems apžiūrėti žmonėms. Bene didžiausią įspūdį Varšuvoje paliko parkai. Vienas garsiausių ir labiausiai lankomų yra Łazienki park. Čia galima pamatyti ne tik Rūmus saloje (lenk. Pałac na wyspie), bet ir grožėtis puikia augalija bei povų kompanija. Be to, čia vyksta įvairūs koncertai, piknikai ir kiti renginiai, kurie pritraukia minias lankytojų.

Lenkijos sostinė gyva ne tik dieną, bet ir naktį. Norintiems smagiai praleisti vakarą draugų kompanijoje tam duris atveria ne viena kavinė, baras, restoranas ar klubas. O viešasis transportas mieste ir naktį yra intensyvus. Dienos metu važinėti galima ne tik autobusais, bet ir tramvajais bei metro. Apskritai kalbant apie žmones – lenkai yra labai mieli ir draugiški. Niekada neteko su kuo nors susiginčyti ar papulti į kokią nors kitą nemalonią situaciją. Pragyvenimas čia nėra brangus, tad galima sakyti, kad Lenkija tikrai puiki šalis. Skirtumų nuo Lietuvos yra tikrai nemažai, tačiau visgi tam tikrų panašumų taip pat galima rasti.

Ar rekomenduotumėte pagal mainų programas studijuoti Lenkijoje?

Gyvenimas ir studijos Lenkijoje buvo tikrai puikios. Erasmus studijų mainų programa man suteikė galimybę sužinoti dar daugiau apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Tai man tikrai pagelbės mano tolimesnių studijų metu. Gyvenimas Varšuvoje padėjo praplėsti lenkų kalbos žinias, artimiau susipažinti su šalies kultūra ir tradicijomis. Nereikia pamiršti, kad Varšuva, tai miestas, iš kurio labai patogu keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis, tad turėjau puikią galimybę apsilankyti tokiose šalyse kaip Čekijos Respublika, Austrija ir Slovakija.

Galiu drąsiai sakyti, kad iš tiesų pamilau Varšuvą ir Lenkiją. Bežiūrint į sukrautus lagaminus darosi liūdna, kad Erasmus studijos praėjo taip greitai. Bet kokiu atveju, viso to nebūtų buvę jei po truputį nebūčiau įsileidus lenkų kalbos į savo gyvenimą. Viskas prasidėjo tik nuo lenkų kalbos paskaitų ir įsitraukimo į VDU A. Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros klubo veiklą, o išaugo į artimą jausmą kitai šaliai, kultūrai ir jos žmonėms.

Kviečiame žiūrėti Erikos Kisieliūtės fotoreportažą iš studijų Lenkijoje

AIESEC stažuotoja Milda Ukrainoje: apie ukrainiečių draugiškumą ir dosnumą

„Prieš išvažiuojant į Ukrainą buvau girdėjusi daug stereotipų apie šalį, kad ten antra Rusija, kad kaimas bei daug kitų neigiamų dalykų, tačiau viską norėjau pati pamatyti savom akim. Nuvykusi ten pamačiau, kad tai nėra Rusija, kad tai nėra kaimas ir kad Ukrainiečiai yra patys dosniausi žmonės. Turbūt jų gerumas bei dosnumas labiausiai mane ir sužavėjo.“ Taip Milda Juškaitė VDU studentė pradėjo pokalbį apie Ukrainą, kurioje jai teko pabuvoti 6 savaites, įskaitant ir Sausį, kurio metu Kijeve protestuotojai vykdė revoliuciją. Milda nenorėjo pamatyti revoliucijos iš arti, tiesiog jos pasirinkta stažuotė vykusi Lviv mieste prasidėjo dar prieš lietuviškas Kalėdas kuomet atrodė, kad protestai aprimo.

Važiuoti į stažuotę merginą paskatino prisijungimas prie tarptautinės jaunimo organizacijos AIESEC, kur ji sužinojo apie galimybę išvykti savanoriauti į kitas šalis. „Pati esu AIESEC komandoje, kuri skatina jaunimą savanoriauti bei įgyti daugiau patirties, pradėjau tikėti, kad tai neįkainojama galimybė, todėl nusprendžiau pati ja pasinaudoti.“

Milda savanorystės projekte pasirinko darbą su vaikais, juos mokė anglų kalbos, stengdama juos sudominti bei pagelbėdama ir jų mokytojai. Ji nebijo pripažinti, kad turėjo tam tikrų baimių dėl darbo, bet įgytos kompetencijos ir įgūdžiai buvo visko verti, juos stažuotoja galėjo vardinti be pabaigos. „Labiausiai bijojau kalbos barjero, kadangi aš ukrainiečių kalbos nemoku, o rusų turėjau tik pagrindus, kurie man susikalbėti nelabai padėtų. Mūsų projektas dirbo su 6 skirtingais vaikų namais ir kiekvienuose vaikų namuose buvo skirtingi vaikai, skirtingo amžiaus. Pamokose buvo mokytoja, kuriai mes padėdavome. Stengdavomės vaikus išmokyti reikalingų frazių, kurios padės jiems gyvenime, kadangi dauguma tų vaikų šią vasarą vyks į užsienį. Žaisdavome mokomuosius žaidimus, tai padėdavo pritraukti vaikų dėmesį bei jiems būdavo įdomiau mokytis. Savo savanorystės metu įgijau to, ko man trūko – drąsos. Visada man jos pritrūkdavo, tačiau buvimas vienai užsienio šaly suteikė man jos r dabar atrodo esu drąsesnė, labiau savimi pasitikinti bei labiau savarankiška. Pagerinau savo anglų kalbos žinias, kadangi lietuvių nebuvo, tad teko kalbėti visas 6 savaites tik angliškai, pagerinau savo prezentacijų žinias, kadangi ne kartą teko pristatyti savo šalį. “

Paklausta, apie stažuotės pliusus stažuotoja pateikė ilgą jų sąrašą, pirmą pliusą ji įvardijo tai, kad stažuotės metu gyvenusi su ukrainiečių šeima turėjo progą pažinti jų kultūrą, kalbą, gyvenimo ritmą, ko nebūtų pamačiusi būdama vien tik turistė. Susipažino su daug naujų žmonių, stažuotojais iš kitų šalių, dabar ji gali apsilankyti 9 šalyse, kuriose jos lauks draugai.

Mergina teigia, kad iš visų šešių savaičių nebuvo nei vienos nuobodžios dienos, jos visos buvo įsimintinos, su be gale gerų emocijų ir nuolatiniu ukrainietišku gerumu: „Labiausiai įsiminusį įvykį galėčiau išskirti Kalėdas. Prieš važiuojant į stažuotę ne vieną kartą išgirdau klausimą „Kalėdas praleisi ne su savo šeima, ar ne gaila ?“ O aš atsakydavau, kad dar turėsiu daug Kalėdų su savo šeima. Tačiau dabar galiu teigti, kad aš jas praleidau su savo antrąja šeima. Gyvenau pas ‘host family’ , kuri mane mylėjo kaip savo ketvirtą vaiką. Ukrainoj Kalėdos yra švenčiamos Sausio 6d, maniau kad gruodžio 25 d. bus paprasta diena, kadangi ten ji nieko nereiškia. Tačiau grįžus namo radau vaišėmis nukrautą stalą, papuoštą Kalėdų eglutę… Nuostabus jausmas, kai ten buvau tik savaitę, o taip dėl manęs pasistengė. Ukrainiečių Kalėdos buvo vienos iš sočiausių mano Kalėdų, kurios įsiminė tuo, kadangi jos buvo su Ukrainietiškomis tradicijomis, Kutya valgymas prieš rimtą maistą bei Kalėdinių giesmių giedojimas. Taigi, galiu teigti, kad turėjau dvi įsimintinas Kalėdas.“

Stažuotoja atkreipia dėmesį ir į tai, kad daugelis žmonių yra susidarę klaidingą nuomonę apie ukrainiečius: „Buvau girdėjus, kad ukrainiečiai labai užsidarę ir šalti žmonės, tačiau nuvykusi ten pamačiau, kad jie labai šilti ir draugiški bei jie visiškai neužsidarę. O jų vaišingumui nėra ribų, ukrainietis toks vaišingas, kad ir paskutinį savo kąsnį atiduos“ .

Taip pat mergina nepagailėjo patarimų dar tik žadantiems važiuoti į stažuotę užsienyje: „Pasiūlyčiau pasiimti ko nors lietuviško, kadangi tikrai stažuotojai susiranda daug draugų, kuriems norisi įduoti ką nors prisiminimui. Tai būtų tiek iš materialinių dalykų. Kas be ko, daug drąsos, užsispyrimo bei geros nuotaikos, kadangi tai tik šešios savaitės, kurias reikia praleisti kaip tik galima geriau bei naudotis visomis galimybėmis, kuriomis ten tik galima pasinaudoti.“

Milda prisirišo prie Ukrainos, joje naujai surastų draugų, su kuriais žada palaikyti tolimesnį ryšį. Ir stažuotės minusą įvardina, tai kad vis dėl to po 6 savaičių širdžiai mielą šalį tenka palikti.

Užsienyje įgyta praktika – ne tik teorinių žinių taikymas, bet ir šalies kultūros pažinimas

Kiekvienais metais daug lietuvių, ieškodami darbo, laimės, o kartais ir pažinčių, išvyksta į užsienį ir dažnai nebesugrįžta. Organizacija AIESEC siekia išardyti užburtą nedarbo ratą suteikdama galimybę išvykti į svetimą šalį ir dirbti pagal savo specialybę, o vėliau įgytą patirtį pritaikyti čia, Lietuvoje. Jaunuolius, kurie dar „ieško savęs“, AIESEC skatina išvykti į savanorystės stažuotę.

Stažuotė užsienyje – pagalba studijose bei edukologinė praktika

Eglė dešinėje

Neseniai iš šešių savaičių projekto Vengrijoje grįžusi VDU anglų filologijos pirmakursė Eglė teigė kad, stažuotė buvo naudinga ir jos studijoms. Eglė norėtų tapti vertėja, bet pripažįsta, jog stažuotė buvo savotiška edukologinė praktika. „Buvo tikrai naudinga, o būnant su užsieniečiais atsiriša liežuvis. Su vengrais nelabai,“- pripažino pirmakursė. Užklausta, ar ši praktika yra geresnė už tą, kurią galima įgauti gimtinėje, ji atsakė: „Aišku, geresnė! Susipažįsti su kita kultūra, jei būni ten ilgiau, išmoksti ir kitą kalbą (aš buvau apie mėnesį, bet ir tai išmokau nemažai vengriškų žodžių). Ir CV tapo pilnesnis, juk viskam šiais laikais reikia patirties. Aišku, galima veikti kažką ir Lietuvoje, juk ne visi turi lėšų išvažiuoti.“ Mergina tik patvirtina, kad ir vėl norėtų kur nors išvykti, tik ne dabar, pirmiausia, reikia šiek tiek užsidirbti.

Ypatingas užsieniečių dėmesys šviesiaplaukei lietuvei

Eglė pasakoja, kad būdama svetur, negalėjo atsiginti užsieniečių dėmesio. „Nebuvo nė dienos, kad jo nesulaukčiau. Visos panelės klausė ką darau, jog man taip „sekasi“, o aš atsakydavau, jog nežinau ir pasiūlydavau nusidažyti plaukus“, – šypsojosi mergina. Kiekvieną kartą lietuvaitė mandagiai išsisukdavo, o komplimentų per daug nesureikšmino: „Visgi į Vengriją vykau ne to“.

Dar būdama Lietuvoje Eglė žinojo kur tiksliai ir pas ką vyks, ką ten veiks ir ko maždaug gali tikėtis

Merginai pasisekė, kadangi apsigyveno vienoje labai svetingoje vengrų šeimoje, tuo tarpu kiti atvykėliai gyveno bendrabutyje. Nuvykus vidury nakties baisu nebuvo, merginą stotyje pasitiko jos nauja šeima. „Jie su penkiais sūnumis gyveno užmiestyje, nusibeldėme į namus kone paryčiais. Mama stalą greitai nukrovė vaišėmis, liepė valgyti, netrukus visi mane apstojo ir tikėjosi išgirsti pasakojimą apie mane.“ Taigi jau ir kelionės pradžią lydėjo krūvos kuriozų – iš pradžių pusantros valandos pavėlavęs autobusas, o tada keistas šeimos klausimas, ar Eglė pusmetį savanoriavusi Honkonge? „Išlemenau tik ilgą „kąąą, aš kažkur buvau?“ Dėl keisto atsitiktinumo pas juos matyt buvo pakliuvęs kito stažuotojo CV. Buvo įdomu ir juokinga.“

Gyvenimas vengrų šeimoje leido pažinti šalies kultūrą iš arti

Jau kitą dieną šeima Eglei aprodė gimtąjį Segedo (Szeged – trečio pagal dydį miesto Vengrijoje) senamiestį. „Nusibeldėme ir iki senelių namų, kur pasiėmėme du jauniausius berniukus. Tiesą sakant, iš pradžių jie manęs bijojo, slėpėsi po antklode, bet netrukus susidraugavome.“ Lietuvę nustebino tai, jog pas močiutę viešėjo ir dvi mergaitės iš vaikų namų. Kadangi mėgsta vaikus, savaitgaliais pasikviečia likimo nuskriaustas mažyles į namus pabūti kartu ir išgerti arbatos.

Kalbos barjeras, peržengtas kūrybiškumu ir iniaciatyva iš aplinkinių, stažuotojai padėjo susikalbėti su vengrais

Trečią dieną, tėvams išvykus į Budapeštą, vyriausiasis brolis praleido pamokas ir nuvežė broliukus į vaikų darželį, beje, tą patį, kuriame turėjo savanoriauti Eglė. „Sunkiausia buvo tai, jog darželyje niekas nekalbėjo angliškai. Su darželio vyriausiąja lyg ir susikalbėjau, net turėjau progą svečiuotis pas ją savaitgalį – tikrai geras žmogus. Šimtą kartų pasakydavau tą patį kitais žodžiais ir ji suprasdavo, kitos auklėtojos net nesistengė. Beje, ji taip pat turėjo tris sūnus,“ – pasakoja mergina. Vengrijoje mažai kas kalba anglų kalba, tiksliau daug kas, bet labai silpnai. „Manoji šeima šiek tiek susikalbėti galėjo, tikriausiai todėl ir priėmė mane. Kadangi prieš išvykdama su jais jau palaikiau ryšį, atrodė, kad tėvų žinios yra gana aukšto lygio, bet nuvykus suvokiau, jog tai greičiausiai buvo „Google Translator“. Visgi vienas kitą supratome, jei ne anglų, tai kūno kalba,“ – šmaikštavo lietuvė.

Eglė savo stažuotoje sutiko bendraminčių ir iš Lietuvos, tad galima teigti, jog savonoriavimas tampa populiarius ir lietuvių tarpe

Dauguma užsieniečių, savanoriavusių darželyje, išvyko būtent tada, kai mūsų stažuotoja atvyko. Kitaip sakant, keitėsi pamaina ir naujojoje savanorių buvo mažiau. Į tą patį rajoną buvo atvykusios net 3 lietuvės – dvi iš Kauno (tarp jų ir Eglė) ir viena iš Vilniaus. „Matydavomės gana dažnai, daugiausia teko bendrauti su vietiniais vengrais ir viena australe. Vieną laisvą savaitgalį visi kartu sumanėme vykti į Vieną. Pasinaudoję „CouchSurfing“ sistema apsistojome pas vieną malonų vaikiną ir jo sesę. Jie mus apvedžiojo po miestą, supažindino su draugais.“ Anot Eglės, didžiausią įspūdį Vienoje paliko sutikti žmonės. „Kai grįžome iš Austrijos, savo mieste radome daug sniego. Australė su brazilu fotografavo kiekvieną žingsnį – juk tai buvo pirmas sniegas jų gyvenime. O mums irgi vienintelis šiemet,“- juokėsi stažuotoja.

Vengrai nuoširdūs ir dosnūs žmonės, mėgstantys pavalgyti

Paklausus Eglės, kokį vengrų stereotipą ji susikūrė, ji atsakė, jog esame panašūs. „Ekonomika gal ir nėra „superinė“, bet jie per daug skundžiasi. Pavyzdžiui, mano šeima dirbo kredito unijoje, bet vis tiek skundėsi, kad neturi pinigų. Kalbant apie tradicinę virtuvę, jie mėgsta valgyti aštriai, su daug prieskonių ir neskaičiuoja proporcijų. Tarp kalno bulvių galima rasti mažą gabaliuką mėsos ir šiek tiek salotų. Pasakius, kad mes, lietuviai, valgome riebiai ir nemažai – pasigailėjau, kadangi porą kartų susilaukiau kreivų žvilgsnių dėl nepabaigto maisto. Turėjau teisintis, jog valgome daug, bet ne tiek daug. Dažnai nemažai maisto yra paliekama lėkštėje, o iš restoranų net parsinešama namo. Beje, vengrai nemažai geria, nors negirtuokliauja. Visi atėjus į svečius vieni kitus vaišina. Svetingi žmonės, kiek sutikau, visi labai draugiški. Kai kurie net per daug.,“- juokėsi Vengriją tyrinėjusi lietuvaitė. „Iš pradžių jie man pasirodė keisti – turi penkis sūnus, nori dar vieno, turi šunį ir dar mane pasiėmė. Tačiau netrukus supratau, kokie jie nuostabūs!“ Kai abu tėvai išvyko į Budapeštą, pasiūlė viešniai naudotis antruoju jų automobiliu, klausdami, ar ji turi vairuoto pažymėjimą. „Nesupratau, kaip taip betarpiškai galima pasitikėti žmogumi, kurį matai pirmą kartą? Jiems tai atrodė labai elementaru – pasiimi svetimą mašiną, jų vaikus ir važiuoji į darželį! Atsisakius dar ragino pamėginti, bet vis dėlto atsisakiau, buvo baisoka naudotis svetima mašina.“

Lietuvės darbas su vaikais padėjo mažiesiems išmokti anglų kalbos

Užklausus merginos, kas jai labiausiai patiko, ji atsakė: „Kas patiko – vaikai patiko! Mieli padarai. Iki stažuotės sakiau, kad nenoriu vaikų (ir dabar taip sakau), bet tuos tai įsimylėjau! Niekad nejutau nieko panašaus. Visi verkė, kai ruošiausi išvykimui. Paskutinę dieną man dainavo apie 70 vaikų, gaila, nesupratau ką. Tvardžiausi, kad neapsverkčiau… Ir vis dėlto, kai visi sustojo į eilutę, po antro ar trečio apkabinimo, apsiverkiau. Vaikai irgi verkė, auklėtojos visiems dalino servetėles. Nesu emocinga, bet tada nesusitvardžiau. Buvo vaikų, su kuriais ypatingai susidraugavau. Viena jų – Aleksandra, kas juokingiausia, ji net nebuvo mano grupėje. Atrodė stipri mergaitė, bet paskutinę dieną auklėtojos pranešė, jog ir ji verkia. Aleksandra yra labai protinga, nepasakyčiau, kad jai tik šešeri metai. Nors kai kuriems vaikams buvau visai neįdomi, jei į mane žiūrėjo kiek kreivai arba tylėjo, tai buvau su tais, kurie norėjo bendrauti ir tiesiog būti. Kone kasdien visa grupė, tai yra apie 20 vaikų, apsikabindami užgriūdavo mane ir vos begalėdavau išstovėti.“ Anot savanorės, keli vaikai anglų kalboje tikrai padarė didelę pažangą (tai ir buvo stažuotės tikslas) ypač tie, kurie nuolat su ja leisdavo laiką: „Tarkime žaidėme „Uno“ – žaidimą su spalvomis, aišku, buvo ir vaikų, kurie tik žiūrėdavo ir nenorėdavo išmokti, bet tie, kurie norėjo – išmoko.“ Lietuvės dėka pusė darželio dainavo „Row your boat“ ir žaidė „Music chair“ žaidimą, iki tol auklėtojos žinotą tik teoriškai, kuris greitai tapo tradicija.

Stažuotoja iki šiol palaiko ryšius su svetur sutiktais žmonėmis – tiek kitomis lietuvėmis, tiek savanoriais, tiek ir su ją priėmusia šeima

„Kitą pavasarį abu tėvai žada mane aplankyti. Apie daugelį šalių vengrai mokykloje turi atskirą kursą, bet apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis žino tik tiek, kad jos egzistuoja. Į Šiaurę šeima dar niekad nėra keliavusi, tad, vykdami į svečius, žada užsukti ir į aplinkinius miestus, pavyzdžiui Sankt-Peterburgą.“

Tokios patirtys žmones susieja amžiams, net jeigu ir skiria tūkstančiai kilometrų. Išgyventos akimirkos, prisiminimai ilgai lieka mūsų širdyse. Manau, tik dėl to ir verta gyventi, verta pažinti ir keliauti. Aplankyti pastatai, miestai yra negyvi, savaime jie nieko nereiškia. Prasmę visa įgauna tik tada, kai pradedi pažinti žmones ir jų kultūrą.

UKI dėstytojų vizitas ,,Europos savaitės” renginiuose Paderborne

2014 m. balandžio 30 – gegužės 5 dienomis Vokietijoje, Paderborne (Vestfalijos žemėje) vyko 16-asis simpoziumas „Europos savaitė” (vok. Europäische Woche). Vienas iš renginių buvo skirtas rytų Europos šalims tema: 1989-2014 „Kaip buvo – kaip yra – kaip gali būti” (vok. 1989-2014 „Wie es war – wie es ist – wie es werden kann”), kurio metu pristatėme Lietuvą ir svarbiausius įvykius per 25 metus, kalbėjome apie universiteto 25 metų jubiliejų. Renginys vyko Rotušėje, Paderborne. Universitetą atstovavo lektorės Ligita Judickaitė Pašvenskienė ir Rasa Monika Knyza, asistentės Gintarė Gelūnaitė-Malinauskienė ir Žieda Tamašauskaitė.

Renginio akimirkas galite pažiūrėti port01.com tinklapyje.

Festivalio „Primavera en español“ pabaigai – Miguelio de Cervanteso klubo gimtadienio šventė

Balandžio septynioliktosios popietę Vytauto Didžiojo universiteto Didžiosios salės fojė įvyko trečiojo Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo gimtadienio šventė. Šiuo renginiu užbaigtas ir beveik dvi savaites trukęs ketvirtasis ispaniškos kultūros festivalis „Primavera en español“.

Renginio vedėjai pradėti gimtadienio šventę pakvietė Užsienio kalbų instituto direktorės pavaduotoją Vilmą Bijeikienę, kuri visuomet labai palaikė ispanų kalbos ir kultūros klubą ir padėjo jo nariams įgyvendinti savo sumanymus. V. Bijeikienė sakė, kad Miguelio de Cervanteso klubo veikla – tai tikslinga kūryba, kuri gimsta siekiant skleisti ispanų kalbą ir kultūrą ne tik universitete, bet ir už jo ribų. Dėstytoja džiaugėsi klubo narių vienybe bei entuziazmu. Jos manymu, M. de Cervanteso klubas yra puikus pavyzdys, iš kurio mokosi ir kitos VDU studentiškos organizacijos.

Po V. Bijeikienės sveikinimo šventės organizatoriai pakvietė visus susirinkusiuosius prisiminti gražiausias ir įsimintiniausias Miguelio de Cervanteso klubo akimirkas. Vienos iš pirmųjų narių – Džiuginta ir Ernesta – pasidalijo džiaugsmais ir sunkumais, su kuriais teko susidurti steigiant organizaciją. Pirmoji klubo prezidentė Džiuginta teigė, kad be šios ispaniškos organizacijos ji jau nebeįsivaizduoja VDU. Vedėjams toliau pasakojant klubo trejų metų odisėją, žiūrovus labiausiai pralinksmino žaismingas filmukas apie 2013 metais vykusį ispaniškos kultūros festivalį „Primavera en español“. Istorijas apie klubo veiklą paįvairino narės Šarūnės dainos, gitara akomponuojant dviems žaviems vaikinams – Valentui ir Mečislovui.

Vėliau svečiams parodytas filmukas apie šiemet vykusį ispaniškąjį pavasarį, o M. de Cervanteso klubo prezidentė Vigilija Žiūraitė pasidalijo įspūdžiais, kaip sekėsi jį organizuoti. Ji teigė, kad šiemet rengti festivalį buvo sudėtingiau, nes klubo nariams negalėjo padėti anksčiau talkinusios ispanų kalbos dėstytojos. Tačiau, anot V. Žiūraitės, labai džiugu, kad Miguelio de Cervanteso klubą palaiko ir globoja VDU UKI, be kurio pagalbos suorganizuoti dviejų savaičių fiestą būtų išties sudėtinga. Žinoma, klubo prezidentė padėkojo ir šiemet festivalį organizavusiems studentams bei moksleiviams. Gimtadienio proga organizacijos vadovė palinkėjo, kad klubo nariams niekada nepristigtų originalių idėjų ir ateinantį (jau jubiliejinį – penktąjį) ispanišką pavasarį pasitikti dar entuziastingiau.

Paskui renginio dalyvių laukė staigmena – Kauno šokių mokyklos „ReneSalsa“ šokėjų pasirodymas. Treneriai Renatas Šlekonis ir Danutė Savickaitė sušoko bačiatą ir salsą, o vėliau salsos žingsnelių pamokė ir gimtadienio svečius. Dar vienas netikėtumas – 100 spalvingų balionų, kuriuos svečiams įteikę šventės organizatoriai pakvietė visus trumpam išeiti į Studentų skverą. Čia, linkėdami Miguelio de Cervanteso klubui ir atkūrimo dvidešimtpenkmetį švenčiančiam VDU gyvuoti dar 100 metų, šventės dalyviai balionus paleido į orą. Sugrįžus į Didžiosios salės fojė, visų laukė įspūdingas gimtadienio tortas. Susirinkusieji sudainavo „Cumpleaños feliz“ (liet. „Su gimimo diena“), o pirmasis simbolinis torto gabalėlis buvo įteiktas M. de Cervanteso klubo krikštamote draugiškai vadinamai V. Bijeikienei.

Išsiskirsčius svečiams, klubo nariai dar ilgai neskubėjo į namus – jie skaitė sveikinimus ir linkėjimus, kuriuos gimtadienio proga ispanų klubui užrašė šventės dalyviai. Tiek lietuviai, tiek ispanai nuoširdžiai džiaugėsi ispaniškos kultūros židiniu Kaune ir linkėjo klubui toliau sėkmingai tęsti veiklą.

Regina Sabonytė

S. Siniauskaitės, E. Janušauskaitės ir J. Petronio nuotraukos

Ispanakalbio pasaulio žinovai susikovė protų mūšyje

Septintasis festivalio „Primavera en español“ renginys sukvietė į protų kovą visus, kurie domisi ispanakalbėmis šalimis. Olimpiadoje „Que sabes del mundo hispanohablante?“ („Ką žinai apie ispanakalbį pasaulį?“) net trylika komandų varžėsi dėl geriausios titulo.

Protų mūšį organizavusios Miguelio de Cervanteso klubo merginos klausimus suskirstė į penkias kategorijas: sporto, vaizdinių, įžymių žmonių, geografijos ir muzikos. Taigi iš viso vyko penki klausimų turai. Kiekvieno turo metu buvo pateikiami penki klausimai, kurių kiekvienam atsakyti skirta po minutę. Po visų penkių klausimų buvo skiriama papildoma minutė pasitikrinti atsakymams. Paskui atsakymus tikrino komisijos nariai, tarp kurių – ir ispanų klubo prezidentė Vigilija Žiūraitė.

Įvairūs klausimai leido visapusiškai patikrinti olimpiados dalyvių žinias. Kovoje jiems pravertė tiek politikos, tiek geografijos, tiek istorijos žinios. Ne vienas klausimas buvo skirtas ir krepšinio, futbolo ar netgi „Formulės-1“ gerbėjams. Pirmąją protų kovos dalį smagiai užbaigė muzikiniai klausimai. Kaskart pasibaigus klausimų turui rezultatai keitėsi, todėl buvo sunku nuspėti, kuri komanda taps nugalėtoja.

Po visų turų prasidėjo ir antroji protų mūšio dalis: komandoms buvo pateikti kryžiažodžiai, kuriuos išspręsti joms reikėjo per penkias minutes. Po šios užduoties ispankiškosios protų kovos rezultatai jau turėjo būti aiškūs, tačiau nutiko taip, kad net trys komandos užėmė trečiąją vietą. Dėl šios priežasties joms buvo skirta papildoma užduotis, po kurios paaiškėjo tikrieji trečiosios vietos laimėtojai.

Susumavus rezultatus, atėjo laikas apdovanoti geriausiai pasirodžiusius olimpiados dalyvius. Pirmiausiai papildomas prizas įteiktas charizmatiškiausiai komandai „Iš lempos“. Ši vaikinų komanda, kurią sudarė du Vytauto Didžiojo universiteto studentai ir du moksleiviai, viso renginio metu nenustygo vietoje ir linksmino kitus dalyvus šmaikščiais pasisakymais. Kad atitiktų pavadinimą ir geriau perteiktų komandos dvasią, jie netgi buvo pasipuošę tikromis elektros lemputėmis.

Trečiąją vietą protų mūšyje užėmė „Valento mariposas“, o antrąją – komanda „Pavasaris“. Abi kompanijos buvo apdovanotos padėkos raštais, saldžiais medaliais ir kitokiais vertingais prizais – ispanų kalbai mokytis skirtomis knygomis, žodynėliais, suvenyrais su Vytauto Didžiojo universiteto atributika.

Plačiausiai po renginio šypsojosi komandos „Burbuliukai“ vaikinai: Julius Zubė, Konradas Petraitis, Mantas Šoliūnas ir Julius Lekas. Jie laimėjo pirmąją vietą ir didijį ispaniškosios olimpiados prizą – nemokamus pasirinktos kalbos vieno lygio kursus kiekvienam komandos nariui! Šį puikų prizą įsteigė Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų institutas. Vaikinai pasipuošė stilizuotais laurų vainikais ir kaip tikri čempionai fotografams pozavo didžiuodamiesi iškovotais šokoladiniais aukso medaliais.

Gintarė Labotakytė

Simonos Siniauskaitės nuotraukos

Antrosios „Primavera en español“ savaitės pradžiai – paskaita apie ispanų kalbą pasaulyje

Antroji festivalio „Primavera en español“ savaitė prasidėjo paskaita „Ispanų kalba pasaulyje“. Renginyje pranešimus skaitė VDU ispanų kalbos dėstytojai Miguel Puertas, Asier Blas Mendoza, arabų kalbos ir kultūros dėstytojas Shams-Aldeen Shams-Aldeen ir ispanas Alberto Otal, neseniai Lietuvoje ėmęsis prekybos ispanišku vynu.

Paskaitą pradėjo Asier Blas Mendoza. Pranešimo pradžioje dėstytojas trumpai išvardijo stereotipais tapusius Ispanijos apibūdinimus: ne ispanai šią šalį įsivaizduoja kaip flamenko kraštą, kur visuomet geras oras ir daug saulėtų paplūdimių. Apžvelgęs stereotipus, dėstytojas renginio dalyviams įrodė, kad Ispanija yra kur kas spalvingesnė nei daugeliui atrodo. Asier Blas Mendoza papasakojo ne tik apie kultūrų įvairovę skirtingusoe šalies regionuose, bet ir apie skirtingus daugiakalbės Ispanijos dialektus.

Po šio pranešimo Miguel Puertas ir Shams-Aldeen renginio dalyviams papasakojo apie Ispanijos istoriją ir arabų kalbos įtaką ispanų kalbai. Paskaitos pasiklausyti susirinkusius studentus ir moksleivius labiausiai sužavėjo istorija apie Alhambra maurų rūmų ansamblį, esantį Andalūzijos regione, greta Granados miesto. Anot pristatymo autorių, šis statinys – tikras arabų perlas, paliktas Ispanijos žemėje.

Galiausiai dalyviai galėjo išgirsti ispaniško vyno prekybos įmonės „Tavo Ispanija“ įkūrėjo Alberto Otal pranešimą. Jis buvo labai informatyvus, nes verslininkas papasakojo daug įdomybių, kurias dažniausiai žino tik žmonės, besidomintys vynininkyste. Kaip teigė Alberto Otal, į viso pasaulio prekybos centrus net 12 procentų vyno atvežama iš saulėtosios Ispanijos. Taip pat svečias paminėjo, kad daugiausiai vyno šiuo metu eksportuojama iš Castilla-La Mancha regiono, o, jo nuomone, skaniausias vynas – iš vidurio Ispanijos vynuogynų. Prieš baigiantis paskaitai verslininkas dar juokais prasitarė, kad sausas vynas atkeliauja iš tų šalies regionų, kur ir žmonės „sausoki“.

Justė Kazbaraitytė

Eglės Janušauskaitės nuotraukos

UKI lankėsi Daugpilio universiteto profesorė Maija Burima

2014 m. balandžio 11 dieną UKI lankėsi Daugpilio universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, profesorė Maija Burima. Su viešnia aptartas kalbų mokymas VDU ir Daugpilio universitetuose, pasidalinta patirtimi, įveikiant pastarųjų metų iššūkius kalbų mokymui aukštajame moksle. VDU UKI, buvęs UKC, ir Daugpilio universiteto užsienio kalbų centras kūrėsi panašiu metu, tad galima palyginti įgytą patirtį, pasiektus rezultatus. Pasidalinta patirtimi ir aptartos galimybės glaudesnio bendradarbiavimo tyrimų ir mokslo sklaidos srityje: UKI dėstytojai kasmet vyksta į Daugpilio universiteto organizuojamą tarptautinę humanitarinių mokslų konferenciją, neseniai pradėtas leisti VDU UKI Darniosios daugiakalbystės mokslo žurnalas siūlo tarptautinių publikacijų galimybę kolegoms iš Daugpilio.