Šauniausiųjų lenkų kalbos studenčių pažintinė kelionė į Varšuvą
Balandžio 24-27 dienomis 5 lenkų kalbos A2 lygio studentės — Sandra Stanislovaitytė, Viktorija Šandarytė, Sigita Dambrauskaitė, Simona Gustaitytė ir Ugnė Ražinskaitė – vyko į pažintinę kelionę į Varšuvą, kurią finansavo Lenkijos institutas Vilniuje, skatindamas pačius aktyviausius ir geriausiai lenkų kalbos besimokančius studentus. Nuoširdžiai dėkojame šios iniciatyvos autorei Lenkijos instituto Vilniuje direktorei dr. Malgožatos Kasner. Plačiau apie lenkų kalbos studenčių įspūdžius ir atradimus, viešint Lenkijos sostinėje, skaitykite Ugnės Ražinskaitės straipsnyje…
Kelionė prisikėlusio miesto gatvėmis
– La Pologne? La Pologne? Tam strasznie zimno, prawda?
Tokiais žodžiais kreipiasi Wisławos Szymborskos kūrinio „Słówka“ („Žodžiai“) lyrinė herojė, nelabai ką nutuokianti apie šią šalį. Mums, penkioms Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentėms, Lenkijos sostinė Varšuva atsiskleidė toli gražu nepanaši į kraštą, kur poetai rašytų eiles su pirštinėmis. Mazovijos širdis mus pasitiko su žmonių knibždančiomis, saulėtomis gatvėmis, magnolijų žydėjimu ir įspūdinga architektūra. Varšuva – tarsi feniksas, prisikėlęs iš pelenų, kiekviena miesto kertelė slepia ką nors ypatingo, todėl čia reikia grįžti vėl ir vėl, kad ištyrinėtum turtingą vietovės istoriją, patirtum nepakartojamą laikiškumo nuojautą (užtenka vien pažvelgti į atvirukus iš serijos „Varšuva anuomet ir šiandien“, jog nusistebėtum nepaprastu vietinių žmonių ryžtu ir užmoju).
Pažintis su Varšuva prasidėjo barokinių-klasicistinių Karališkųjų rūmų (Zamek Królewski) lankymu. Pilies ištakos datuojamos XIV amžiumi; ji atliko karališkosios rezidencijos ir Seimo posėdžių vietos funkcijas. Per XIX a. įvykusius ATR padalijimus didelė dalis pilies kolekcijų buvo išgabenta į Rusiją; rūmai ypač nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai 1944 m. rugsėjį buvo susprogdinti vermachto. Atstatyti Karališkuosius rūmus imtasi tik 1971 m., o 1984 m. jie atidaryti plačiajai visuomenei.
Vaikščiojant erdviomis rūmų menėmis, pirmiausia stebino puošnūs interjerai: didžiuliai krištolo sietynai, apšviečiantys meistro ranka freskomis ištapytas lubas, skulptūromis bei lipdiniais išdailintas sienų nišas, kruopščiai iš aukso iškalinėtus herbų devizus (kad ir Pro Fide, Lege et Rege – XVIII amžiaus Lenkijos-Lietuvos valstybės moto, reiškiantis „Vardan tikėjimo, įstatymo ir karaliaus“). Ypač į atmintį įstrigo Europos valdovų portretų galerija, kurios sudėtyje galima rasti tokių garsių monarchų, kaip Liudviko XVI, Frydricho II ir Jekaterinos II atvaizdų. Sužavėjo senųjų peizažistų, itin Bernardo Bellotto, dar žinomo kaip „Canaletto“ tapyba (jis pagarsėjo savo vedutomis, vaizduojančiomis Drezdeną, Vieną, Turiną ir Varšuvą). Čia pat šalia garsiųjų paveikslų buvo galima surasti kuklią medžio spintelę su lentynėlėmis, ant kurių išdėlioti buteliukai su pigmentais, kadaise naudotais dailininkų: rusva umbra, raudonas cinoberis, mėlynas ultramarinas ir indigas, geltona ochra. Mūsų gidas užsiminė, kad Varšuvos miesto autentiškam atstatymui didelę reikšmę turėjo senųjų meistrų darbai, jų detalus architektūros ir aplinkos vaizdavimas. Ko gero, tikra tiesa, jog kurdamas menininkas įsiamžina pats ir kartu įamžina savo pasaulį.
Kelionėje pajutome ne tik istorinę Varšuvos dvasią, lankėmės ir ten, kur pulsuoja kupinas idėjų, entuziazmo ir linksmybių studentų gyvenimas. Varšuvos universiteto prieigose mus maloniai pasitiko humanitarinių mokslų daktarė, XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių ir lenkų literatūros specialistė Inesa Szulska bei grynu oru ant suolelio besimėgaujantis „Amžinasis studentas“. Varšuvos universitete baltistiką (lietuvių ir latvių kalbą bei kultūrą) studijuoja apie šimtas studentų, turinčių pačių įvairiausių interesų. Nustebino jų geras kalbinis pasirengimas – galėjome su mus priėmusiais baltistais laisvai bendrauti lietuvių kalba. Nelikome be atminimo dovanų ir naujų knygų mūsų universiteto bibliotekai.
Per savo viešnagę Lenkijos sostinėje taip pat aplankėme keletą muziejų. Šopeno muziejus paliko itin gerą įspūdį dėl savo interaktyvaus ekspozicijų pobūdžio: turėjome galimybę pasiklausyti žymiojo kompozitoriaus mazurkų, polonezų, sužavėjo écossaise (škotiško stiliaus kontradansai); kambarys su pianinu dvelkė našlaitėmis – mėgstamiausiomis kūrėjo gėlėmis. Salė, skirta ankstyvai kompozitoriaus mirčiai, išsiskyrė prieblanda ir ypatingu rimtumu – ten apžiūrėjome ir Šopeno veido liejinį, padarytą tuojau po jo mirties, ir išsidraikiusias rusvų plaukų sruogas, bylojančias apie gyvenimo trapumą. Labai santūria atmosfera pasižymėjo ir Varšuvos sukilimo muziejus – daugybė eksponatų, susijusių su karyba (ginklai, kariški rūbai, mašinos, prietaisai), prigesintos šviesos, telefonai, per kuriuos buvo galima pasiklausyti karo baisumus išgyvenusių žmonių liudijimų (mygtuko paspaudimas – tarsi skambintum į nežinią), ankšti tuneliai, kuriais vyko žmonių evakuacija – visa tai paliko gana slogų, tačiau gilų įspūdį.
Varšuva išties mena daugybę liūdnų ir nesuvokiamų istorinių įvykių (akivaizdus to priminimas – Varšuvos geto memorialas: apie 300 000 žydų, kurių vardai surašyti ant pilko akmens sienos (Tamara, Tauba, Teodor, Eliza, Julian, Izabela…), 1942 – 1943 metais buvo pasmerkti siaubingai mirčiai nacių koncentracijos stovyklose. Apie tai, kad žmonės išsaugojo šių įvykių istorinę atmintį ir jaučia liūdesį bei pareigą priminti žydų tragediją ateities kartoms, liudija gėlių jūra, plytinti šalia paminklų.
Pasivaikščiojusios apgaubtos istorijos šešėlių, pažinome ir saulėtąją miesto pusę, kurioje būdamas, atrodo, pamiršti visus rūpesčius. Tai – Lazienkų parkas (Łazienki Królewskie), užimantis 76 hektarus pačiame miesto centre. Ūksmingos parko alėjos, gebenių apvyti senų medžių kamienai, spindintys vandens telkiniai, arkadų pavėsyje besiilsintys povai ir takeliais žvitriai bėginėjančios voverės – tai tik keletas nepaprasto grožio peizažo detalių. Gamtos prieglobstyje savo vietą rado ir architektūriniai šedevrai: Senoji oranžerija, kurios kiemas išpuoštas romėnų imperatorių biustais, Dianos šventykla, Mažieji baltieji rūmai, Rūmai ant vandens ir daugelis kitų.
Žaismės elementą į mūsų kelionę prisikėlusio miesto gatvėmis įnešė apsilankymas Koperniko mokslų centre, kur drauge su nesuskaičiuojama daugybe vaikų ir suaugusiųjų naujai išgyvenome pažinimo ir atradimo džiaugsmus: pūtėme milžiniškus muilo burbulus, pasiklydome iškreipiančių veidrodžių atspindžiuose, lyginome medaus ir alyvos tąsumą bei klausėmės radijo transliacijos iš 1960-ųjų. Daug kantrybės ir sumanumo pareikalavo dėlionės-galvosūkiai, įvairūs sraigtai ir svirtelės – jėgos. Ko gero, ne viena iš mūsų pasižadėjo sau čia dar sugrįžti ir vėl pasijusti viskuo besižavinčiu vaiku.
Dienos, praleistos Varšuvoje, buvo ypatingos, juolab, kad nepaisant visų orų prognozių, nenukrito nė lašelis lietaus. Truputėlį gaila, kad laikas taip greitai praskriejo, ir nesuspėjome pamatyti visų miesto įdomybių, išvaikščioti visų jo gatvių, iš kurių kiekviena saugo nepakartojamų suvenyrų atminčiai. Belieka viltis, kad grįšime į šį nuostabų miestą-feniksą dar nekart.
Ugnė Ražinskaitė
