Dėstytojas iš Vokietijos P. Lynchak-Oppermann: studentų motyvacija kyla, kai išklausai jų poreikius
„Paskaitos turinys neturėtų būti gramatika, o tema, kuria būtų galima diskutuoti pasinaudojant gramatika. Aš nemėgstu užsiimti žodžių vertimu – manau, kad kiekvienai prasmei galime surasti tinkamus žodžius kitose kalbose,“ – teigia Paul Lynchak-Oppermann, DAAD (Vokietijos akademinės mainų tarnybos) vokiečių kalbos asistentas, dėstantis Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Vokiečių kalbos dėstytojas stengiasi, kad paskaitos studentams būtų įdomios, atsižvelgdamas į jų poreikius ir asmeninius interesus.
Dialogas – mokymo pagrindas
Nuo rugsėjo VDU dėstantis P. Lynchak-Oppermann vokiečių kalbos moko studentus VDU Užsienio kalbų institute (UKI), taip pat dirba su Vokiečių kalbos ir komunikacijos programos studentais.
„Studentai labai skirtingi. Tuos, kuriuos mokau UKI, laikau itin motyvuotais – jie patys prašo daugiau užduočių, noriai daro namų darbus,“ – sako jis. Toks entuziazmas, anot jo, yra dėstytojo ir studentų bendradarbiavimo rezultatas. „Kai sutariame dėl paskaitų temų, kurios jiems įdomios, motyvacija natūraliai auga.“
P. Lynchak-Oppermann pavyzdys iliustruoja šį požiūrį: „Viena mano studentė domisi nėrimu ir drabužių gamyba, tad su ja kalbėjomės, kaip skirtingais žodžiais galime vokiškai kalbėti apie gamybą. Susidomėjimas iš karto išaugo.“ Dėstytojas su studentais taip pat diskutuoja ir įvairiomis gyvenimiškomis temomis – vienas studentas prisipažino iš paskaitų išsinešęs ne tik vokiečių kalbos žinių, bet ir patarimų, kuriuos gali pritaikyti gyvenime už universiteto ribų.
Dėstydamas P. Lynchak-Oppermann vengia gramatikos atskyrimo nuo konteksto. „Manau, kad pirmiausia yra reikšmės, o tada atsiranda žodžiai ir jų formos tam išreikšti. Todėl aš klausiu studentų, kokias prasmes jie nori išreikšti, apie ką kalbėti, ir kartu ieškome tinkamų žodžių ir formų. Bet ne atvirkščiai“, – pasakoja P. Lynchak-Oppermann.
Lygindamas Lietuvos ir Vokietijos studentus, lingvistas daug skirtumų nemato, nes viskas priklauso nuo motyvacijos. Vis dėlto, kalbėdamasis su savo studentais P. Lynchak-Oppermann pastebi, kad Lietuvoje jauni žmonės vis dar priklausomi nuo visuomenės ir tėvų spaudimo, savo karjerą renkasi ne savo noru. Priešingai, vokiečiai labiau prisiima atsakomybę už savo sprendimus.
Pasak P. Lynchak-Oppermann, dažnai motyvacija mokytis priklauso ne tik nuo asmeninių studentų savybių ar dėstytojo, bet ir nuo to, kaip organizuojamos paskaitos. „Vokietijoje paskaitų lankymas yra privalomas, o čia sunkiau planuoti paskaitas, nes niekada negali būti tikras, kiek studentų susirinks ir koks bus jų žinių lygis“, – vokietis prisipažįsta, kad paskaitose tenka nemažai improvizuoti.
Daugiau skaitykite:čia
