Mokytiojų portretai-vokiečių kalba jungia
Užsienio kalbų instituto dėstytoja dr. Gintarė Gelūnaitė-Malinauskienė dalinasi mintimis apie vokiečių kalbą. Dėstytoja yra aktyvi UKI bendruomenės narė ir nuolat populiarina vokiečių kalbą.
Ar seniai dirbate mokytoja?
Vokiečių kalbos Vytauto Didžiojo universitete mokau jau 16 metų. Esu dirbusi ir mokykloje, taip pat progimnazijoje, todėl puikiai žinau, koks yra skirtumas mokant suaugusiuosius ir paauglius. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pajusti šiuos skirtumus, nes tokios patirtys viena kitą papildo ir praturtina, suteikdamos unikalių įžvalgų. Suprantu skirtingų grupių dinamiką ir tai, kaip svarbu mokymo procesą pritaikyti prie besimokančiųjų poreikių ir lūkesčių. Be dėstymo, mane ypač domina mokslinė veikla, kuri yra neatsiejama nuo darbo universitete. Mano mokslinių interesų sritys apima verslo komunikaciją, pokalbių analizę, tarpkultūrinę komunikaciją bei lingvistiką. Vokiečių kalba man taip pat yra kūrybiškumo šaltinis – aktyviai dalyvauju ir organizuoju renginius, skirtus vokiečių kalbos populiarinimui.
Kas paskatino Jus pasirinkti vokiečių kalbą?
Mano pažintis su vokiečių kalba prasidėjo dar vaikystėje. Teta buvo ištekėjusi už vokiečio, ir vieną kartą, kai dar buvau maža, maždaug penkerių metų, jis paklausė, ar ketinu mokytis vokiečių kalbos. Nedvejodama atsakiau „taip“. Galbūt tokį apsisprendimą lėmė ir ankstyva kelionė į Vokietiją, kai Lietuva dar nebuvo atgavusi Nepriklausomybės. Iki šiol atsimenu didingą Kelno katedrą, bananinius ledus ir muzikos kupiną Dortmundo centrinę gatvę.
Kai penktoje klasėje reikėjo pasirinkti užsienio kalbą, prisimenu, kaip su tėčiu vakare nuėjome apžiūrėti mokyklos tvarkaraščių, kurie buvo iškabinti ant langų. Neradau savo pavardės tarp draugių, kurios rinkosi anglų kalbą – buvau perkelta į kitą klasę, kur dauguma pasirinko vokiečių kalbą. Pamenu tą gumulą gerklėje ir ašaras. Tėtis tada pasiūlė, kad galėčiau mokytis anglų, jei man būtų lengviau, bet aš tvirtai pasakiau „Ne“. Nors buvau vienintelė mergaitė vokiečių kalbos grupėje, aš nenorėjau keisti savo sprendimo.
Mokymosi procesas nebuvo lengvas, tačiau aš labai dėkinga savo pirmajai vokiečių kalbos mokytojai Violetai Vezbergienei, kuri matė mano entuziazmą ir padėjo jį išsaugoti nepaisant kartais pasitaikančių sunkumų. Juos visus nugalėjo džiaugsmas išmokus vis daugiau naujų žodžių ir kažkada atėjęs gebėjimas juos sklandžiai jungti į sakinius, pasakoti istorijas.
Koks Jūsų manymu didžiausias iššūkis mokantis vokiečių kalbos?
Mano nuomone, svarbu mokėti susikurti savo kalbinį pasaulį, savo mažąją Vokietiją artimiausioje aplinkoje. Šiandieniame globaliame pasaulyje, kai anglų kalba tapo lingua franca, tai nėra taip paprasta. Tačiau reikia labai norėti, ir viskas yra įmanoma.
