Interviu su ispanų kalbos dėstytoja Rocío
¡Todo el mundo es bienvenido a la clase de español!
Naujoji ispanų kalbos dėstytoja Rocío moko VDU studentus, kurie nori ne tik suprasti meksikietiškus serialus, bet ir taisyklingai bendrauti ir rašyti ispanų kalba. Rocío yra ispanė, jos namai – Sevilija, tačiau šį titulą jau turi ir Kaunas. Moteris prasitaria, kad jai visada patiko mokyti kitus, dalintis žiniomis. Kodėl ji paliko saulėtą Ispaniją ir pasiliko mažoje Lietuvoje?
Pasakykite penkis faktus apie save.
Rocío: Aš jauniausias vaikas savo šeimoje, studijavau gamtos mokslus, savo Erasmus studijas atlikau Lietuvoje prieš penkerius metus, man patinka keliauti ir mano gimtadienis yra sausio 16 d.
Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą savo Erasmus studijoms?
Rocío: Pasirinkau Lietuvą, nes norėjau praktikuotis anglų kalbą pagal savo specialybę. Kitos šalys buvo labiau orientuotos į prancūzų ar italų kalbas, todėl man netiko. O anglų kalba vyksiančios paskaitos pagal mano studijų dalyką buvo Danijoje ir Lietuvoje.
Kodėl ne Danija?
Rocío: Tiesą sakant, pirmiausia ir rinkausi būtent Daniją, bet patekau antru numeriu, o į Lietuvą – pirmu. Kadangi labai norėjau vykti studijuoti pagal Erasmus programą, pasirinkau Lietuvą. Ir žinoma, čia viskas daug pigiau. Dabar labai džiaugiuosi nepasirinkusi Danijos ir atvykusi čia, kur ne tik nuostabiai praleidau laiką, bet ir sutikau savo dabartinį vyrą.
Kokį teigiamą dalyką geriausiai atsimenate iš gyvenimo Lietuvoje?
Rocío: Man išties buvo staigmena, kai pamečiau savo mobilųjį telefoną tris kartus. Ir visus tuos kartus aš jį atgavau! Pirmą kartą jį pamečiau mikroautobuse. Tada paprašiau drauges lietuvės pagalbos – kad ji paskambintų į mano mobilųjį. Atsiliepė moteris, kuri sėdėjo šalia manęs mikroautubuse, mes susitikome ir ji telefoną grąžino. Antrą kartą jį pamečiau, kai su draugais žaidėme sniego karą. Nežinau, kaip telefonas iškrito, bet vėliau mūsų draugo draugas jį rado ir taip pat atidavė. Trečio karto nelabai atsimenu. Bet labiausiai mane nustebino, kad žmonės, radę mobilųjį telefoną, jį grąžino. Lietuviai išties sąžiningi ir geri.
Ar yra kažkas, ko labai ilgitės Ispanijoje, nekalbant apie šeimą ir draugus.
Rocío: Kaip tik norėjau sakyti, kad pasiilgstu šeimos. Ilgiuosi spontaniškumo, improvizacijos atliekant kasdienius darbus. Mes, ispanai, pernelyg neplanuojame, priešingai nei lietuviai, kurie planuoja beveik viską. Tu nori susitikti su draugais, o jie tau pasako, kad negali, nes nebuvo to numatę savo dienotvarkėje.
Rocío, jūs taip pat priklausote Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubui. Kaip jį atradote?
Rocío: Per savo vyro pažįstamą, kuris priklausė klubui. Matydavau jo Facebook naujienų sraute dažnai pasirodančias nuotraukas ar informaciją apie ispanų klubą. Dar būdama savo gimtinėje pamaniau, kad aš grįžusi turėčiau apsilankyti klube. Taip ir padariau. Man patiko žmonės, susirinkimai, renginiai, taigi pasilikau ir tapau aktyvia nare.
Greitai imsitės naujos ir pakankamai įdomios veiklos – dėstysite ispanų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Kaip kilo idėja pasukti pedagoginiu keliu?
Rocío: Tiesą sakant, man visada patiko mokyti kitus. Vasaromis dirbdavau savanore stovyklose, kur mokydavau vaikus, užimdavau juos aktyvia veikla. Man patinka būti tarp žmonių, bendrauti. Vėliau esu dirbusi universitete kaip laboratorijos technikė, padėjau studentams. Galiausiai čia pamačiau darbo skelbimą ir pamaniau, kad verta pamėginti ir man pasisekė. Šiuo metu lankau įvairius seminarus, skirtus išmokti mokyti kitus.
Ar matote skirtumų tarp ispaniškos ir lietuviškos švietimo sistemos?
Rocío: Taip. Pavyzdžiui, dirbdama „Varpo“ gimnazijoje labai nustebau, kai mokiniai man įėjus į klasę atsistojo. Mokyklos direktorė užėjo į klasę, mokiniai vėl visi atsistojo ir laukė moters leidimo atsisėsti. Ispanijoje tai darė mano tėvai, šiandien to niekas nebedaro . Savo mokiniams sakau to nedaryti – norėdami parodyti, kad mane gerbia, tegul susikaupę mokosi ir netriukšmauja.
Kokių matote kultūrinių skirtumų tarp Lietuvos ir Ispanijos?
Rocío: Daugybė skirtumų… Pavyzdžiui, šeimos nariai Ispanijoje yra artimesni, labiau prisirišę vienas prie kito. Žinoma, priklausomai nuo šeimos, tačiau dauguma ispanų tokie. Štai lietuviai truputį šaltesni vieni su kitais, labiau atsiriboję, bent man taip atrodo. Dar vienas skirtumas – Ispanijoje mes nenusiauname batų namie, nes pas mus nelyja, nėra purvo. Čia visuose namuose būtina palikti lauko avalynę koridoriuje ar prieangyje. Man taip pat atrodo, kad ir charakteriais skiriamės. Čia, Lietuvoje, kad taptum draugais, apsikabintum ir būtum atviras, reikia laiko. Ispanijoje tai įvyksta beveik akimirksniu. Dar vienas dalykas, kurio negaliu nepaminėti – kai žmonės bučiuojasi į lūpas. Ir kalbu ne apie įsimylėjusias poreles. Mačiau, kaip moterį, kuri organizavo renginį, pabaigoje svečiai sveikino bučiuodami į lūpas. Panašiai buvo ir su mano vyru – kai jis baigė magistro studijas, šventės metu žmonės jį sveikino dovanodami gėles ir bučiuodami į lūpas. Tada mes draugavome tik keletą mėnesių ir man tai pasirodė be galo keista.
Ko tikitės iš savo studentų?
Rocío: Tikiuosi, jie ateis mokytis labai motyvuoti, nes tai svarbiausia norint išmokti kalbą. Taip pat draugiški ir atviri, žingeidūs. Labai stengsiuosi kuo geriau perduoti savo žinias.
Ačiū už šiltą pokalbį!
Justė Kazbaraitytė
