VDU studentų pažintinė kelionė į Varšuvą
Saulėtą balandžio 27d. popietę šeši VDU studentai išvyko į pažintinę trijų dienų kelionę į Varšuvą. Lenkijos instituto Vilniuje dėka, penki istorijos studijų studentai ir viena anglų filologijos stuentė, universitete besimokantys lenkų kalbos, turėjo galimybę patobulinti jau įgytus lenkų kalbos įgūdžius ir geriau pažinti šią mūsų kaimynę. Į Varšuvą atvykome vėlyvą vakarą ir nors oras buvo niūrius, nuotaiką pakėlė visada linksma mūsų gidė Agnieszka. Atvykę į viešbutį atsisveikinome iki kitos dienos ryto.
Ketvirtadienio rytas buvo visiška trečiadienio vakaro priešingybė – švietė saulė, pūtė lengvas vėjelis. Optimistiškai nuteikti tokio gero oro 9h ryto vedami gidės Agnieszkos pradėjome keliauti po Varšuvą. Pažintis su miesto paminklais prasidėjo vos išėjus iš mūsų viešbučio, kadangi tiesiai priešais jį stovi paminklas pokario deportacijų aukoms. Paminkle tarp daugybės katalikiškų kryžių matomi ir stačiatikių, judaizmo, islamo simbolių, kurie kartu reiškia, jog tas masinis žmonių stumdymas iš vietos į vietą, lyg jie būtų kokie alaviniai kareivėliai palietė daugybę žmonių neatsižvelgiaant į skirtumus tarp jų tautybės ar religijos. Praėję šį paminklą pasukome link Varšuvos senamiesčio. Pakeliui aplankėme Lenkijos armijos bažnyčią, kurioje yra įspūdingas memorialas Katynės aukoms, žuvusioms per Antrajį pasaulinį karą ir 2010m. žuvusiems aukštiems valstybės veikėjams skridusiems į šių aukų pagerbimo ceremoniją. Vėliau pro Lenkijos aukščiausiojo teismo vartus pasiekėme monumentą atminti 1944-jų Varšuvos sukilimui. Šis monumentas ir kiti gidės Agnieszkos vis minimi pastatai bylojo apie tai, ką teko patirti Varšuvai per Antrąjį pasaulinį karą. Tai dar stipriau pasireiškia Varšuvos senamiestyje – dabar jis atrodo gražus ir įspūdingas, bet nuotraukos, datos ant pastatų ir gidės pasakojimai byloja, kad ši miesto dalis buvo virtusi dykyne, griuvėsių krūva, kuri dėka milžiniškų pastangų vėl džiugina akį. Iš senamiesčio patraukėmė link Varšuvos universiteto komplekso, kuriame mūsų jau laukė baltistikos studijas pasirinkę studentai. Labai nudžiugome išgirdę prisistatant juos gražia lietuvių kalba. Stengėmės ir jiems parodyti savo lenkų kalbos įgūdžius. Po šilto ir jaukaus pokalbio ir apsikeitimo dovanėlėmis išskubėjome į vieną įspūdingiausių mano matytų parkų – Łazienki Królewskie. Parko pavadinimas nėra apgaulingas – jame susipažįstame su paskutinio bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės Stanislovo Augusto Poniatovskio gyvenimu iš arčiau. Parke taip pat yra įspūdingas paminklas Frederikui Šopenui. Iš čia patraukėmė į Lenkijos žydų istorijos muziejų. Vien jam galima skirti daugybę geriausių žodžių. Tai tikrai modernus ir šiuolaikiškas muziejus, tačiau svarbiausia tai, jog jame galima geriau pažinti kultūrą tautos, tiek amžių gyvenusios ir greta mūsų, tačiau taip ir likusios geriau nepažintos. Apsilankę muziejuje buvome pilni dienos įspūdžių, tad grįžome į savo viešbutį. Kiek pailsėjus noras pamatyti naktinę Varšuvą nugalėjo, galima pasakyti tik tiek – tikrai verta ją pamatyti.
Penktadienis buvo tokia pati graži diena. Šią dieną vėl turėjome intensyvų tvarkaraštį, tik šįkart ne Varšuvoje, o Lodzėje – viename didžiausių Lenkijos miestų. Vos atvykus mus pasitiko Lodzės savivaldybės darbuotojos, kurių lydimi atvykome į miesto savivaldybę, kurioje išklausėme du pranešimus apie Lodzės miesto viziją – jų vykdomą plačiausio masto Lenkijoje miesto atnaujinimo programą ir laukiamiausą įvykį EXPO parodą Lodzėje 2022m. Tai buvo tikras iššūkis mūsų lenkų kalbos supratimo įgūdžiams, kurį, manau teigiamai išlaikėme. Mums pristatyta miesto vizija apima ne tik senų fabrikų tvarkymą, tai naujo miesto gyvenimo vizija paremta darbu tiek su miesto infrastruktūra, tiek su pačiais miesto gyventojais. Siekiama miestą paversti vieta, kurioje gera gyventi ir kurti. Verta pastebėti, jog tokie pristatymai ir diskusijos būtų naudingi daugelio Lietuvos miestų savivaldybių funkcionieriams, kad padėtų suprasti ką reiškia turėti miesto viziją, kaip reikia jos siekti ir ką tai gali atnešti miesto gyventojams. Išklausę šių pranešimų papietavome restorane meisto centre ir susiruošėme į trumpą eksursiją po miestą. Lodzė – netipinis miestas. Jo išdėstymas, istorija, paskirtis susijusi su vienu dalyku – pramone. Drįsčiau pastebėti, jog mokyklinis mokymas apie pramonės perversmą yra neįmanomas nepateikiant mokiniams Lodzės miesto pavyzdžio. Spėję susipažinti tik su keliais svarbiausiais miesto objektais sėdome į traukinį grįžtantį į Varšuvą. Varšuvoje mūsų laukė, jau pažįstami studentai baltistai su kuriais praleidome nuostabų vakarą. Vakaras ir draugystė užmegzta su šiais studentais yra vienas vertingiausių kelionės dalykų.
Šeštadienį trumpam aplankėme dar du žymius muziejus. Tai Varšuvos sukilimo ir Frederiko Šopeno muziejai. Deja, dėl laiko stokos turėjome juos „prabėgti“ gana greitai. Po pietų atsisveikinome su mūsų draugiška gide Agnieszka ir įsėdome į autobusą. Ironija, kad grįžus į Kauną irgi lijo lietus.
Tokie tai būtų įspūdžiai apie kelias dienas praleistas Lenkijoje. Už galimybę visa tai patirti esame labai dėkingi Lenkijos institui Vilniuje, kuris finansavo šią kelionę. Lenkija – šiuo metu labai aktuali, bet ir ne iki galo atrasta šalis. Tikimės, kad tokios kelionės ir nauji draugai iš Varšuvos bus akstinas ateityje bendradarbiauti su šia kaimyne. Visiems, skaičiusiems šį straipsnį norėčiau dar kartą priminti – „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Tad pirmyn į Lenkiją, ten yra ką pamatyti !
Keleta akimirkų iš šios kelionės:
