AIESEC stažuotoja Milda Ukrainoje: apie ukrainiečių draugiškumą ir dosnumą
„Prieš išvažiuojant į Ukrainą buvau girdėjusi daug stereotipų apie šalį, kad ten antra Rusija, kad kaimas bei daug kitų neigiamų dalykų, tačiau viską norėjau pati pamatyti savom akim. Nuvykusi ten pamačiau, kad tai nėra Rusija, kad tai nėra kaimas ir kad Ukrainiečiai yra patys dosniausi žmonės. Turbūt jų gerumas bei dosnumas labiausiai mane ir sužavėjo.“ Taip Milda Juškaitė VDU studentė pradėjo pokalbį apie Ukrainą, kurioje jai teko pabuvoti 6 savaites, įskaitant ir Sausį, kurio metu Kijeve protestuotojai vykdė revoliuciją. Milda nenorėjo pamatyti revoliucijos iš arti, tiesiog jos pasirinkta stažuotė vykusi Lviv mieste prasidėjo dar prieš lietuviškas Kalėdas kuomet atrodė, kad protestai aprimo.
Važiuoti į stažuotę merginą paskatino prisijungimas prie tarptautinės jaunimo organizacijos AIESEC, kur ji sužinojo apie galimybę išvykti savanoriauti į kitas šalis. „Pati esu AIESEC komandoje, kuri skatina jaunimą savanoriauti bei įgyti daugiau patirties, pradėjau tikėti, kad tai neįkainojama galimybė, todėl nusprendžiau pati ja pasinaudoti.“
Milda savanorystės projekte pasirinko darbą su vaikais, juos mokė anglų kalbos, stengdama juos sudominti bei pagelbėdama ir jų mokytojai. Ji nebijo pripažinti, kad turėjo tam tikrų baimių dėl darbo, bet įgytos kompetencijos ir įgūdžiai buvo visko verti, juos stažuotoja galėjo vardinti be pabaigos. „Labiausiai bijojau kalbos barjero, kadangi aš ukrainiečių kalbos nemoku, o rusų turėjau tik pagrindus, kurie man susikalbėti nelabai padėtų. Mūsų projektas dirbo su 6 skirtingais vaikų namais ir kiekvienuose vaikų namuose buvo skirtingi vaikai, skirtingo amžiaus. Pamokose buvo mokytoja, kuriai mes padėdavome. Stengdavomės vaikus išmokyti reikalingų frazių, kurios padės jiems gyvenime, kadangi dauguma tų vaikų šią vasarą vyks į užsienį. Žaisdavome mokomuosius žaidimus, tai padėdavo pritraukti vaikų dėmesį bei jiems būdavo įdomiau mokytis. Savo savanorystės metu įgijau to, ko man trūko – drąsos. Visada man jos pritrūkdavo, tačiau buvimas vienai užsienio šaly suteikė man jos r dabar atrodo esu drąsesnė, labiau savimi pasitikinti bei labiau savarankiška. Pagerinau savo anglų kalbos žinias, kadangi lietuvių nebuvo, tad teko kalbėti visas 6 savaites tik angliškai, pagerinau savo prezentacijų žinias, kadangi ne kartą teko pristatyti savo šalį. “
Paklausta, apie stažuotės pliusus stažuotoja pateikė ilgą jų sąrašą, pirmą pliusą ji įvardijo tai, kad stažuotės metu gyvenusi su ukrainiečių šeima turėjo progą pažinti jų kultūrą, kalbą, gyvenimo ritmą, ko nebūtų pamačiusi būdama vien tik turistė. Susipažino su daug naujų žmonių, stažuotojais iš kitų šalių, dabar ji gali apsilankyti 9 šalyse, kuriose jos lauks draugai.
Mergina teigia, kad iš visų šešių savaičių nebuvo nei vienos nuobodžios dienos, jos visos buvo įsimintinos, su be gale gerų emocijų ir nuolatiniu ukrainietišku gerumu: „Labiausiai įsiminusį įvykį galėčiau išskirti Kalėdas. Prieš važiuojant į stažuotę ne vieną kartą išgirdau klausimą „Kalėdas praleisi ne su savo šeima, ar ne gaila ?“ O aš atsakydavau, kad dar turėsiu daug Kalėdų su savo šeima. Tačiau dabar galiu teigti, kad aš jas praleidau su savo antrąja šeima. Gyvenau pas ‘host family’ , kuri mane mylėjo kaip savo ketvirtą vaiką. Ukrainoj Kalėdos yra švenčiamos Sausio 6d, maniau kad gruodžio 25 d. bus paprasta diena, kadangi ten ji nieko nereiškia. Tačiau grįžus namo radau vaišėmis nukrautą stalą, papuoštą Kalėdų eglutę… Nuostabus jausmas, kai ten buvau tik savaitę, o taip dėl manęs pasistengė. Ukrainiečių Kalėdos buvo vienos iš sočiausių mano Kalėdų, kurios įsiminė tuo, kadangi jos buvo su Ukrainietiškomis tradicijomis, Kutya valgymas prieš rimtą maistą bei Kalėdinių giesmių giedojimas. Taigi, galiu teigti, kad turėjau dvi įsimintinas Kalėdas.“
Stažuotoja atkreipia dėmesį ir į tai, kad daugelis žmonių yra susidarę klaidingą nuomonę apie ukrainiečius: „Buvau girdėjus, kad ukrainiečiai labai užsidarę ir šalti žmonės, tačiau nuvykusi ten pamačiau, kad jie labai šilti ir draugiški bei jie visiškai neužsidarę. O jų vaišingumui nėra ribų, ukrainietis toks vaišingas, kad ir paskutinį savo kąsnį atiduos“ .
Taip pat mergina nepagailėjo patarimų dar tik žadantiems važiuoti į stažuotę užsienyje: „Pasiūlyčiau pasiimti ko nors lietuviško, kadangi tikrai stažuotojai susiranda daug draugų, kuriems norisi įduoti ką nors prisiminimui. Tai būtų tiek iš materialinių dalykų. Kas be ko, daug drąsos, užsispyrimo bei geros nuotaikos, kadangi tai tik šešios savaitės, kurias reikia praleisti kaip tik galima geriau bei naudotis visomis galimybėmis, kuriomis ten tik galima pasinaudoti.“
Milda prisirišo prie Ukrainos, joje naujai surastų draugų, su kuriais žada palaikyti tolimesnį ryšį. Ir stažuotės minusą įvardina, tai kad vis dėl to po 6 savaičių širdžiai mielą šalį tenka palikti.
