Užsienyje įgyta praktika – ne tik teorinių žinių taikymas, bet ir šalies kultūros pažinimas
Kiekvienais metais daug lietuvių, ieškodami darbo, laimės, o kartais ir pažinčių, išvyksta į užsienį ir dažnai nebesugrįžta. Organizacija AIESEC siekia išardyti užburtą nedarbo ratą suteikdama galimybę išvykti į svetimą šalį ir dirbti pagal savo specialybę, o vėliau įgytą patirtį pritaikyti čia, Lietuvoje. Jaunuolius, kurie dar „ieško savęs“, AIESEC skatina išvykti į savanorystės stažuotę.
Stažuotė užsienyje – pagalba studijose bei edukologinė praktika
Eglė dešinėje
Neseniai iš šešių savaičių projekto Vengrijoje grįžusi VDU anglų filologijos pirmakursė Eglė teigė kad, stažuotė buvo naudinga ir jos studijoms. Eglė norėtų tapti vertėja, bet pripažįsta, jog stažuotė buvo savotiška edukologinė praktika. „Buvo tikrai naudinga, o būnant su užsieniečiais atsiriša liežuvis. Su vengrais nelabai,“- pripažino pirmakursė. Užklausta, ar ši praktika yra geresnė už tą, kurią galima įgauti gimtinėje, ji atsakė: „Aišku, geresnė! Susipažįsti su kita kultūra, jei būni ten ilgiau, išmoksti ir kitą kalbą (aš buvau apie mėnesį, bet ir tai išmokau nemažai vengriškų žodžių). Ir CV tapo pilnesnis, juk viskam šiais laikais reikia patirties. Aišku, galima veikti kažką ir Lietuvoje, juk ne visi turi lėšų išvažiuoti.“ Mergina tik patvirtina, kad ir vėl norėtų kur nors išvykti, tik ne dabar, pirmiausia, reikia šiek tiek užsidirbti.
Ypatingas užsieniečių dėmesys šviesiaplaukei lietuvei
Eglė pasakoja, kad būdama svetur, negalėjo atsiginti užsieniečių dėmesio. „Nebuvo nė dienos, kad jo nesulaukčiau. Visos panelės klausė ką darau, jog man taip „sekasi“, o aš atsakydavau, jog nežinau ir pasiūlydavau nusidažyti plaukus“, – šypsojosi mergina. Kiekvieną kartą lietuvaitė mandagiai išsisukdavo, o komplimentų per daug nesureikšmino: „Visgi į Vengriją vykau ne to“.
Dar būdama Lietuvoje Eglė žinojo kur tiksliai ir pas ką vyks, ką ten veiks ir ko maždaug gali tikėtis
Merginai pasisekė, kadangi apsigyveno vienoje labai svetingoje vengrų šeimoje, tuo tarpu kiti atvykėliai gyveno bendrabutyje. Nuvykus vidury nakties baisu nebuvo, merginą stotyje pasitiko jos nauja šeima. „Jie su penkiais sūnumis gyveno užmiestyje, nusibeldėme į namus kone paryčiais. Mama stalą greitai nukrovė vaišėmis, liepė valgyti, netrukus visi mane apstojo ir tikėjosi išgirsti pasakojimą apie mane.“ Taigi jau ir kelionės pradžią lydėjo krūvos kuriozų – iš pradžių pusantros valandos pavėlavęs autobusas, o tada keistas šeimos klausimas, ar Eglė pusmetį savanoriavusi Honkonge? „Išlemenau tik ilgą „kąąą, aš kažkur buvau?“ Dėl keisto atsitiktinumo pas juos matyt buvo pakliuvęs kito stažuotojo CV. Buvo įdomu ir juokinga.“
Gyvenimas vengrų šeimoje leido pažinti šalies kultūrą iš arti
Jau kitą dieną šeima Eglei aprodė gimtąjį Segedo (Szeged – trečio pagal dydį miesto Vengrijoje) senamiestį. „Nusibeldėme ir iki senelių namų, kur pasiėmėme du jauniausius berniukus. Tiesą sakant, iš pradžių jie manęs bijojo, slėpėsi po antklode, bet netrukus susidraugavome.“ Lietuvę nustebino tai, jog pas močiutę viešėjo ir dvi mergaitės iš vaikų namų. Kadangi mėgsta vaikus, savaitgaliais pasikviečia likimo nuskriaustas mažyles į namus pabūti kartu ir išgerti arbatos.
Kalbos barjeras, peržengtas kūrybiškumu ir iniaciatyva iš aplinkinių, stažuotojai padėjo susikalbėti su vengrais
Trečią dieną, tėvams išvykus į Budapeštą, vyriausiasis brolis praleido pamokas ir nuvežė broliukus į vaikų darželį, beje, tą patį, kuriame turėjo savanoriauti Eglė. „Sunkiausia buvo tai, jog darželyje niekas nekalbėjo angliškai. Su darželio vyriausiąja lyg ir susikalbėjau, net turėjau progą svečiuotis pas ją savaitgalį – tikrai geras žmogus. Šimtą kartų pasakydavau tą patį kitais žodžiais ir ji suprasdavo, kitos auklėtojos net nesistengė. Beje, ji taip pat turėjo tris sūnus,“ – pasakoja mergina. Vengrijoje mažai kas kalba anglų kalba, tiksliau daug kas, bet labai silpnai. „Manoji šeima šiek tiek susikalbėti galėjo, tikriausiai todėl ir priėmė mane. Kadangi prieš išvykdama su jais jau palaikiau ryšį, atrodė, kad tėvų žinios yra gana aukšto lygio, bet nuvykus suvokiau, jog tai greičiausiai buvo „Google Translator“. Visgi vienas kitą supratome, jei ne anglų, tai kūno kalba,“ – šmaikštavo lietuvė.
Eglė savo stažuotoje sutiko bendraminčių ir iš Lietuvos, tad galima teigti, jog savonoriavimas tampa populiarius ir lietuvių tarpe
Dauguma užsieniečių, savanoriavusių darželyje, išvyko būtent tada, kai mūsų stažuotoja atvyko. Kitaip sakant, keitėsi pamaina ir naujojoje savanorių buvo mažiau. Į tą patį rajoną buvo atvykusios net 3 lietuvės – dvi iš Kauno (tarp jų ir Eglė) ir viena iš Vilniaus. „Matydavomės gana dažnai, daugiausia teko bendrauti su vietiniais vengrais ir viena australe. Vieną laisvą savaitgalį visi kartu sumanėme vykti į Vieną. Pasinaudoję „CouchSurfing“ sistema apsistojome pas vieną malonų vaikiną ir jo sesę. Jie mus apvedžiojo po miestą, supažindino su draugais.“ Anot Eglės, didžiausią įspūdį Vienoje paliko sutikti žmonės. „Kai grįžome iš Austrijos, savo mieste radome daug sniego. Australė su brazilu fotografavo kiekvieną žingsnį – juk tai buvo pirmas sniegas jų gyvenime. O mums irgi vienintelis šiemet,“- juokėsi stažuotoja.
Vengrai nuoširdūs ir dosnūs žmonės, mėgstantys pavalgyti
Paklausus Eglės, kokį vengrų stereotipą ji susikūrė, ji atsakė, jog esame panašūs. „Ekonomika gal ir nėra „superinė“, bet jie per daug skundžiasi. Pavyzdžiui, mano šeima dirbo kredito unijoje, bet vis tiek skundėsi, kad neturi pinigų. Kalbant apie tradicinę virtuvę, jie mėgsta valgyti aštriai, su daug prieskonių ir neskaičiuoja proporcijų. Tarp kalno bulvių galima rasti mažą gabaliuką mėsos ir šiek tiek salotų. Pasakius, kad mes, lietuviai, valgome riebiai ir nemažai – pasigailėjau, kadangi porą kartų susilaukiau kreivų žvilgsnių dėl nepabaigto maisto. Turėjau teisintis, jog valgome daug, bet ne tiek daug. Dažnai nemažai maisto yra paliekama lėkštėje, o iš restoranų net parsinešama namo. Beje, vengrai nemažai geria, nors negirtuokliauja. Visi atėjus į svečius vieni kitus vaišina. Svetingi žmonės, kiek sutikau, visi labai draugiški. Kai kurie net per daug.,“- juokėsi Vengriją tyrinėjusi lietuvaitė. „Iš pradžių jie man pasirodė keisti – turi penkis sūnus, nori dar vieno, turi šunį ir dar mane pasiėmė. Tačiau netrukus supratau, kokie jie nuostabūs!“ Kai abu tėvai išvyko į Budapeštą, pasiūlė viešniai naudotis antruoju jų automobiliu, klausdami, ar ji turi vairuoto pažymėjimą. „Nesupratau, kaip taip betarpiškai galima pasitikėti žmogumi, kurį matai pirmą kartą? Jiems tai atrodė labai elementaru – pasiimi svetimą mašiną, jų vaikus ir važiuoji į darželį! Atsisakius dar ragino pamėginti, bet vis dėlto atsisakiau, buvo baisoka naudotis svetima mašina.“
Lietuvės darbas su vaikais padėjo mažiesiems išmokti anglų kalbos
Užklausus merginos, kas jai labiausiai patiko, ji atsakė: „Kas patiko – vaikai patiko! Mieli padarai. Iki stažuotės sakiau, kad nenoriu vaikų (ir dabar taip sakau), bet tuos tai įsimylėjau! Niekad nejutau nieko panašaus. Visi verkė, kai ruošiausi išvykimui. Paskutinę dieną man dainavo apie 70 vaikų, gaila, nesupratau ką. Tvardžiausi, kad neapsverkčiau… Ir vis dėlto, kai visi sustojo į eilutę, po antro ar trečio apkabinimo, apsiverkiau. Vaikai irgi verkė, auklėtojos visiems dalino servetėles. Nesu emocinga, bet tada nesusitvardžiau. Buvo vaikų, su kuriais ypatingai susidraugavau. Viena jų – Aleksandra, kas juokingiausia, ji net nebuvo mano grupėje. Atrodė stipri mergaitė, bet paskutinę dieną auklėtojos pranešė, jog ir ji verkia. Aleksandra yra labai protinga, nepasakyčiau, kad jai tik šešeri metai. Nors kai kuriems vaikams buvau visai neįdomi, jei į mane žiūrėjo kiek kreivai arba tylėjo, tai buvau su tais, kurie norėjo bendrauti ir tiesiog būti. Kone kasdien visa grupė, tai yra apie 20 vaikų, apsikabindami užgriūdavo mane ir vos begalėdavau išstovėti.“ Anot savanorės, keli vaikai anglų kalboje tikrai padarė didelę pažangą (tai ir buvo stažuotės tikslas) ypač tie, kurie nuolat su ja leisdavo laiką: „Tarkime žaidėme „Uno“ – žaidimą su spalvomis, aišku, buvo ir vaikų, kurie tik žiūrėdavo ir nenorėdavo išmokti, bet tie, kurie norėjo – išmoko.“ Lietuvės dėka pusė darželio dainavo „Row your boat“ ir žaidė „Music chair“ žaidimą, iki tol auklėtojos žinotą tik teoriškai, kuris greitai tapo tradicija.
Stažuotoja iki šiol palaiko ryšius su svetur sutiktais žmonėmis – tiek kitomis lietuvėmis, tiek savanoriais, tiek ir su ją priėmusia šeima
„Kitą pavasarį abu tėvai žada mane aplankyti. Apie daugelį šalių vengrai mokykloje turi atskirą kursą, bet apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis žino tik tiek, kad jos egzistuoja. Į Šiaurę šeima dar niekad nėra keliavusi, tad, vykdami į svečius, žada užsukti ir į aplinkinius miestus, pavyzdžiui Sankt-Peterburgą.“
Tokios patirtys žmones susieja amžiams, net jeigu ir skiria tūkstančiai kilometrų. Išgyventos akimirkos, prisiminimai ilgai lieka mūsų širdyse. Manau, tik dėl to ir verta gyventi, verta pažinti ir keliauti. Aplankyti pastatai, miestai yra negyvi, savaime jie nieko nereiškia. Prasmę visa įgauna tik tada, kai pradedi pažinti žmones ir jų kultūrą.
