Norvegų rašytojo Dag Solstad vizitas Kaune
Šių metų spalio 20 d. Kaune lankėsi vienas iš garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojų Dagas Solstadas. Susitikimas su skaitytojais vyko Vytauto Didžiojo universitete, Didžiojoje auloje, į kurią buvo kviečiami ne tik šio universiteto studentai, bet ir kiekvienas iš miestelėnų, besidominčių šiaurės šalių literatūra. Dagą Solstadą galima laikyti gyvuoju Europos literatūros klasiku, mat šis rašytojas už savo kūrybą pelnytai yra gavęs ne vieną garbingą apdovanojimą, o jo vardas žinomas tiek visoje Skandinavijoje, tiek ir už jos ribų. Tarp 30 kalbų, į kurias išversti rašytojo kūriniai, yra ir lietuvių kalba, nors mūsų skaitytojai kol kas tegali pasidžiaugti tik vieno romano, kuriam susitikime buvo skiriama daugiausia dėmesio, vertimu. Tai „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, į lietuvių kalbą išverstas turbūt neatsitiktinai – dalis romano veiksmo vyksta Vilniuje, todėl lietuviui skaitytojui kūrinys neabejotinai galėtų būti įdomus.
Renginyje dalyvavo ir susirinkusiuosius pasveikino Norvegijos karalystės garbės konsulas Kaune Vytautas Valaitis, o patį susitikimą vedė Vytauto Didžiojo universiteto norvegų kalbos dėstytojas Ugnius Mikučionis. Trumpai supažindinti su vakaro planu, dalyviai galėjo pasiklausyti abiem kalbomis – norvegų ir gimtąja – skaitomų minėtojo romano ištraukų, vaizduojančių Kongsbergo miestelį, kuriame vyksta dalis pasakojimo veiksmo. Šias ištraukas iliustravo viso renginio metu ekrane besikeičiančios miestelio nuotraukos, atspindinčios vietas, minimas romane.
Po skaitymų kūrinio autorius supažindina publiką ne tik su kūrinio struktūra, bet ir su turiniu. Jis išryškina tris gana savarankiškas romano dalis, pasakojančias tris istorijas, kurių jungtimi galima būtų laikyti pagrindinį herojų – Bjorną Hanseną. Taigi pirmoje romano dalyje akcentuojami vyro ir jo gyvenimo moterų santykiai: pagrindinis veikėjas, susižavėjęs kita moterimi, palieka savo žmoną ir dvejų metų sūnų, išvykdamas gyventi pas naują mylimąją ir minėtąjį Kongsbergą. Dėl šios moters Bjornas Hansenas susiranda naują darbą ir netrukus įsitraukia į mėgėjiško teatro kuriamus spektaklius, kurie, iš pradžių teikę džiaugsmo, ilgainiui ima nebepatenkinti vidinės ambicijos. Vyras pasiūlo imtis sudėtingesnio kūrinio, H. Ibseno pjesės „Laukinė antis“, tačiau šios suvaidinti nepasiseka. Galiausiai ima byrėti ir Bjorno Hanseno bei jo mylimosios santykiai, todėl vyras, vedamas blėstančių jausmų, išsikrausto, taip pradėdamas kitą savo gyvenimo etapą.
Pastarajame Dagas Solstadas vaizduoja herojaus ir jo sūnaus, palikto beveik kūdikystėje, santykius, šiam atvykus studijuoti į Kongsbergą ir laikinai apsistojus tėčio namuose. Žodžiais „mano vargšas betėvi sūnau“ autorius tiksliai atspindi dviprasmiškus biologinio tėvo jausmus savo sūnui, primenančiam jį, ko gero, tik dėl paveldėtų išorinių bruožų, nes sudėtingas sūnaus būdas, kaip, beje, ir atotrūkis bėgant metams, nebeleidžia šios subyrėjusios šeimos nariams suartėti – jaučiamas susvetimėjimas, gailestis ir sūnaus elgesio išprovokuojama antipatija jam pačiam.
Paskutiniąją dalį (tačiau ne skyrių, kurių knygoje nėra) romano autorius skiria pavaizduoti bene didžiausiems Bjorno Hanseno gyvenimo pokyčiams, tuo tik dar labiau atskleisdamas herojaus vidinį pasaulį, asmenybės gilumą. „Nebeįmanomu“ tapęs vyro gyvenimas išmuša pagrindą iš po kojų, o šios griūties išprovokuotos permainos, siekis jas įgyvendinti atveda Bjorną Hanseną būtent į Vilnių. Šioje vietoje, palikdamas intrigą dar neskaičiusiems romano, renginio vedėjas Ugnius Mikučionis sumaniai nusprendžia autoriaus pasakojimo apie šią, trečiąją romano dalį, smulkiau nebeversti, idant skaitytojai galėtų atrasti daugiau netikėtumų bei patirti didesnį skaitymo malonumą. Kirbantį smalsumą neabejotinai žadina ir faktas, jog rašydamas „Vienuoliktą romaną, aštuonioliktą knygą“ Dagas Solstadas dar nebuvo lankęsis Lietuvoje, taigi nematęs ir Vilniaus, kurio paveikslas romane atsiskleidžia kaip gana tikroviškas ir įdomus. Bendraudamas su publika Kaune ir kituose miestuose (susitikimai taip pat vyko Vilniuje, Plungėje ir Šiauliuose), rašytojas sakėsi suvokęs, kad Vilniaus vaizdiniui, kokį sukūrė geniali autoriaus vaizduotė ir atmintis, nesąmoningos įtakos galėjo turėti prieš daugelį metų apie sostinę skaityti visiems gerai žinomo Česlovo Milošo jaunystės atsiminimai.
Kitas publikai itin rūpėjęs klausimas buvo susijęs su romano pavadinimu, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba gana mįslingai ir tarsi nieko nepasako apie patį romaną. Dagas Solstadas, kritikų lyginamas su danų filosofu Siorenu Kierkegoru, išmintingai paaiškina pavadinimus suprantantis ne kaip meno, o tik kaip komercijos įrankį ir kalbą, nuo kurios knygos turinys nė kiek nesikeičia. „Vienuolikto romano, aštuonioliktos knygos“ pavadinimas, anot jo, sugalvotas remiantis klasikinės muzikos kūrinių pavadinimais, kuriuose taip pat neretai dominuoja skaičiai – pvz., ketvirtoji simfonija, dvyliktas koncertas. Romano pavadinimas, beje, atskleidžia ir faktą, kad tai jau aštuoniolikta (tačiau ne paskutinė) šio norvegų rašytojo knyga ir kartu jau vienuoliktas romanas greta smulkesnių grožinės literatūros ir publicistikos kūrinių autoriaus bibliografijoje.
Po mažiau nei dvi valandas trukusio renginio jo dalyviai buvo pakviesti įsigyti minėtojo Dago Solstado romano, o norintys galėjo gauti ir paties rašytojo autografą. Renginys kauniečiams buvo įdomus ne tik dėl galimybės susitikti su šiuo populiariu visoje Europoje norvegų kilmės rašytoju, tačiau ir tuo, jog susitikime buvo galima gyvai išgirsti vienos iš egzotiškesnių užsienio kalbų skambesį, o šios kalbos besimokiusiems studentams tai puiki proga praktiškai pritaikyti įgytas žinias. Renginiui pasibaigus belieka pasidžiaugti publikos aktyvumu ir tikėtis, jog ateityje sulauksime ir gausesnių Dago Solstado kūrybos vertimų, ir, žinoma, paties rašytojo vizitų Kaune ar kituose Lietuvos miestuose.
VDU studentė Aistė Zigmantaitė
