Naujoji VDU UKI direktorė – dr. Teresė Ringailienė
Spalio 30 dieną VDU Senatas patvirtino naująją Užsienio kalbų instituto direktorę dr. Teresę Ringailienę. Anglų kalbos filologė paskirta penkerių metų kadencijai. Kviečiame susipažinti!
Pirmasis mėnuo naujose pareigose. Kaip Jums sekasi?
Lietuviai sako, kad laikas slenka arba eina, anglakalbiams jis – skrenda, o man šis mėnuo praskriejo tiesiog kosminiu greičiu. Dvylika metų dirbau dėstytoja, turėjau sau įprastą darbo ritmą, kuris dabar visiškai pasikeitė. Reikia priprasti, prisitaikyti tiek prie kitokio darbo grafiko, tiek prie specifikos ir, žinoma, be galo daug išmokti, suprasti, kas kaip vyksta. Iš vienos pusės – sunkoka, iš kitos – džiugu atrasti save naujame amplua, sužinoti naujų dalykų. Esu labai dėkinga už pasitikėjimą bei kolektyvui už šilumą, su kuria buvau sutikta ir priimta.
Labai sunku įsivertinti, kaip sekasi. Paskaitoje paprasčiau – pora klausimų, pratimukų ir aišku, ar studentai suprato mane, ar ne. Šiose pareigose, manau, reikalinga ilgesnė laiko perspektyva, kad pasimatytų, kaip iš tiesų sekasi ir man, ir kolektyvui su manimi. Tačiau, kol dar dirbome ne nuotoliniu būdu, tiek į darbą atvažiuodavau, tiek išvažiuodavau su šypsena. Gal ir kiek daugiau pavargusi nei įprasta, bet su šypsena.
2013 metais apgynėte humanitarinių mokslų srities daktaro disertaciją tema „Mokslo populiarinimo diskursas anglų ir lietuvių kalbomis: multimodalioji analizė“, o šiemet išleidote knygą „Learn and Speak Lithuanian“, skirtą užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos. Papasakokite daugiau apie savo profesinį kelią.
Juokaudama visada sakau studentams, kad esu „VDU produktas:“ čia baigiau anglų filologijos bakalauro bei magistro studijas. Po jų pradėjau dirbti tuometiniame Užsienio kalbų centre, kuris vėliau tapo Užsienio kalbų institutu, bei įstojau į doktorantūros studijas. Mane visada žavėjo kalbos, todėl studijų metais visą laiką jaučiausi savose rogėse. Visiškai sutinku su posakiu „Languages open doors to new horizons“ („Kalbos atveria duris į naujus horizontus“). Daug durų anglų kalba atvėrė ir man: mokymai, vertimai, redagavimai, bendradarbiavimai, pažintys su įdomiais žmonėmis…
Tačiau taip pat, manau, be galo svarbu puikiai mokėti savo gimtąją kalbą, o ji man visą laiką labai gerai sekėsi, vidurinėje mokykloje galvojau apie lietuvių kalbos ir literatūros ar žurnalistikos studijas. Pasirinkimą pakeičiau tik prieš pat pateikdama stojimo į universitetą dokumentus. Ir tikrai nenusivyliau! O gyvenime susiklostė taip, kad pabandžiau lietuvių kalbą dėstyti kaip užsienio lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose (jie VDU vyksta iki šiol). Ten tuo metu dėstė mano disertacijos vadovė prof. Jūratė Ruzaitė ir pakvietė patalkinti. Pabandžiau… ir taip įsimylėjau šią veiklą, kad nepraeina iki šiol. Žavi nuostaba besimokančiųjų akyse išgirdus vieną ar kitą lietuvių kalbos ypatybę, be galo gera matyti, girdėti nelietuvius, bandančius dėlioti pirmus žodžius, sakinius lietuvių kalba. O kartais iki širdies gelmių sujaudina, kai kažkas atvyksta pasimokyti savo senelių, prosenelių kalbos, išgirsti dainų, istorijų, prisiliesti prie savo ištakų, pavaikščioti ta žeme, tais laukais, kuriais vaikščiojo jų protėviai. Taip pat labai džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie ne tik įveikia A1 ar A2 lygį, bet lietuvių kalbą išmoksta tiesiog tobulai.
Koks Jūsų santykis su kitomis kalbomis? Ar yra kalbų, kurias dar norite išmokti?
Kaip tikrą filologę, mane visada žavi žodžio stebuklas. O jei tas žodis-stebuklas dar skirtingomis kalbomis, išvis įdomu! Žinoma, dabar ilgą laiką mano darbinė užsienio kalba buvo anglų, ji kiek užgožė kitas kalbas. Tačiau vidurinėje mokykloje, būdama antrokė, pati nuėjau į vokiečių kalbos būrelį, šią kalbą mokiausi ir vėliau papildomai bei universitete. Mokykloje taip pat teko mokytis rusų kalbos, tik per pamokas daugiau dainavome ar deklamavome eilėraščius, tad realūs kalbiniai gebėjimai ir liko pakankamai riboti, tačiau esant reikalui, galiu susikalbėti.
Paauglystėje teko išgyventi „muilo operų“ bumą Lietuvoje, o ta proga ir pasimokyti ispanų kalbos. Vėliau universitete be galo džiaugiausi tiek gilindama vokiečių kalbos žinias, tiek dar pasirinkusi mokytis italų bei lotynų.
Pirmiausia, žinoma, norėčiau atnaujinti, pagilinti kalbų, kurias jau tekę mokytis, žinias. Kaip žinia, kalba – kaip gyvas organizmas. Nepakankamai prižiūrėsi, nepasirūpinsi, – vargs, kentės, pasimirš. O daugiau kalbų išmokti tikrai norėčiau. Po kelionės į Paryžių buvau labai užsidegusi mokytis prancūzų, o pabuvusi Sakartvele susižavėjau ir pačia šalimi, jos žmonėmis, ir kalba, kuri gali būti tiek tikras priebalsių rezginys, tiek nuostabiai melodinga liaudies dainose. Žinoma, taip pat labai įdomios kalbos, kurios itin skiriasi nuo mums jau įprastų, europietiškų. Turiu omenyje kad ir Azijos kalbas, galbūt kada nors pavyks kažkurią pasimokyti.
Dėstyti anglų kalbą VDU Užsienio kalbų institute pradėjote 2008 metais. Ar institutas labai pasikeitė per šį laiką?
Nemažai laiko praėjo, pasikeitė ir vardų, ir veidų. Tačiau džiugu, kad pats institutas, jo bendruomenė išliko tokia pati šilta, bendruomeniška, kad siūlome mokytis daug kalbų, bandome supažindinti tiek studentus, tiek visą bendruomenę su įvairiomis kultūromis, dalyvaujame įvairiose veiklose ir projektuose. Žinoma, dabar mūsų visų gyvenimą labai pakeitė pandemija – turime išmokti dirbti kitaip, prisitaikyti prie nuotolinio mokymo, kuris, panašu, bus mūsų ateitis, bent jau didele dalimi. Todėl šį laiką matau daugiau kaip atsiveriančias kitokias galimybes mokant kalbų, o ne gniuždančią patirtį. Labai džiaugiuosi, kad šiuo įtemptu metu galime padėti vienas kitam, patarti, mokytis kartu. Šie esminiai dalykai, manau, išliko tokie patys visus šiuos metus.
Kokį UKI matote po penkerių metų?
UKI turime fantastiškų dėstytojų – tiek savo srities specialistų, tiek nuostabių asmenybių, kurios įvertintos ne tik mūsų, bet ir Lietuvos ar visos Europos mastu. Pavyzdžiui, UKI lotynų kalbos dėstytojui Sigitui Lūžiui 2018 metais skirta Martyno Mažvydo premija, šių metų spalį ispanų kalbos dėstytojai Vigilijai Žiūraitei įteiktas Karalienės Izabelės Katalikės ordino kryžius. O kur dar daugybė kitų nuoširdžiai ir atsidavusiai dirbančių dėstytojų? Neabejoju, kad su tokia komanda galime sukurti daug gražių ir prasmingų dalykų – tiek universitetui, tiek Kaunui, tiek Lietuvai.
Žodyje „užsienis“ tarsi užkoduotas sienų buvimas. Labai tikiuosi, kad tų sienų bus vis mažiau, kad galėsime vis daugiau džiaugtis bendravimu ir bendradarbiavimu, o Užsienio kalbų institutas bus ta erdve, talpinančia įvairias kalbas, kultūras ir padedančia ugdyti 21 amžiaus žmogų – atvirą, energingą, kūrybingą, ieškantį.