Kirgizų kalba

Loading the player…

Studijų dalykų programos

Už dangaus kalnus

Pirmą kartą Baltijos šalyse ir būtent Lietuvoje bus dėstoma kirgizų kalba.  Mūsų universiteto studentai dabar turi galimybę mokytis šios kalbos, kurią vartoja  apie 5 milijonų žmonių. Gal tai nėra labai daug bet kas kalba kirgiziškai gali suprasti kazachų ir, šiek tiek pasistengus,  netgi uzbekų kalbas. Per kirgizų kalbą galima rasti bendrą kalbą su mokančiais kitas tiurkų kalbas, tokias kaip turkų, azerbaidžaniečių, turkmėnų, totorių arba jakutų. Iš viso pasaulyje tiurkų kalbomis kalba apie 200 milijonų žmonių nuo Kinijos ir Vidurio Azijos iki Kaspijos jūros ir Balkanų. Kirgizija yra kažkur šio regiono viduryje.

Kirgizų Respublika yra Vidurinėje Azijoje, tai yra greitai keičiančiame regione, kur yra gausių naturalių išteklių bet ir sudėtinga geopolitinė padėtis. Kirgizijoje gyvena daugiau negu 5 milijonais įvairių tautų ir religijų gyventojų, kirgizai (71%), uzbekai (14%), rusai (8%), dunganai (1%), uigurai (1%), tadžikai (1%). Šalies sostinė – Biškekas. Dauguma teritorijos – mažai apgyvendinta, nes tai labai kalnuotas kraštas: kalnai užima 95% jo teritorijos. Vieno didžiausių kalno, Alatoo, pavadinimas reiškia „margas kalnas“. Jis taip pramintas dėl savo spalvų. 4771m aukštumoje ledynas išlieka baltas per visus metus, o apačioje dėmesį traukia gražios žalios egles. Per Kirgiziją išsitiesia Tian-Šanio kalnų grandinė. Aukščiausias Tian Šanio („Dangaus kalnų“) taškas – Pergalės viršukalnė (7 439 m), kuri taip pat yra aukščiausias Kirgizijos kalnas.

Dėl šalies kalnuotumo pagrindinė žemės ūkio  šaka yra gyvulių, ypač karvių, avių, arklių ir jakų, auginimas. Klimatas Kirgizijos teritorijoje žemyninis, kai žiemos šaltos, o vasaros karštos. Bet čia jaučiasi stipri aukštumos įtaka. Kadangi kirgizai buvo klajoklių tauta, jie nestatė gražių bokštų, tokių  kaip Gedimino Vilniuje arba pilių, kaip Trakuose. Bet yra keli statiniai, tokie kaip Buranos bokštas  (X-XI aa. minaretas) netoli sostinės, X a. Taš-Rabato karavansarajus  („karavanų rūmai“), kurie buvo nakvynes dvaru prekybininkams Šilko kelyje.

Ar ir šiandien kirgizai išsaugo savo klajoklių tradicijas?  Ko gero. Nepaisant to, kad jie gyvena pastoviuose namuose nuo XX a., dauguma provincijos gyventojų turi jurtas, nes tradicija jas gaminti neišnyko, ir daug kirgizų  leidžia vasaros atostogas džailoo – kalnų ganyklose. Jie priima svečius iš miesto, kepa duoną, savo rankomis gamina fermentuotą kumelės pieną kumysą ir grietinę, gano gyvulius, dainuoja liaudies dainas ir groja visų tiurkų tautiniu styginiu instrumentu komuzu.

„Žirgas – žmogaus sparnai“ dažnai sako kirgizai. Dėl to, kad kirgizai buvo klajokliai, arkliai užima svarbią vietą jų gyvenime. Ir šiandien žirgų lenktynės ‚baige‘, kuriuose gali dalyvauti kaip vaikinai taip ir merginos, lieka labai populiarūs. Be jų neapseina jokia didelė tautinė šventė.

Kirgizų tautosaka labai turtinga. Iš kartos į kartą perpasakojamos legendos, pasakos, dainos. Kirgizai yra garsūs savo savitu folkloru. Ypač žinomas epas „Manas“. Šitą sakmę pavyko išsaugoti tik epo pasakotojų,  „Manasčy“,  dėka. Epo herojus Manasas  – didvyris kuris sutelkė kirgizus kovai su užkariautojais. „Manaso“ epas savo apimtimi  yra ilgiausias pasaulyje, jis dvigubai didesnis už sanskrito kalba parašyto epo „Mahabharata“, ir kelis kartus didesnis negu Odisėja ir Iliada. Bet kirgizų literatūra nesiriboja epais.

Kirgizų poetiškumo jausmas atsispindi šiuolaikinių rašytojų kūryboje. Rašytojas Čingizas Aitmatovas garsus ne tik Vidurinėje Azijoje, bet ir visame pasaulyje. Keletas Aitmatovo knygų, pavyzdžiui, „Džamilia“ (1958 m. liet. 1961), „Sudie, Giulsary!“ (1966 m. liet. 1968 m.), „Baltasis garlaivis“ (1970 m. liet. 1973 m.). išverstos į lietuvių, rusų, prancūzų, italų, vokiečių, anglų, turkų kalbas.

Stebuklingas  kauleliukas

(Kirgizų liaudies pasaka)

Kadaise draugavo varguolio ir turtuolio sūnūs. Viena sykį jie žaidė kauleliukus* ir varguolio sūnus pralaimėjo visus savo kaulelius. Jam liko tik vienas vienintelis kaulelis. Laiko jis rankose savo kaulelį, verkia ir svajoja: “ Ot, jei turėčiau aš didelė avių banda!“… Svajojo, svajojo ir nepastebėjo, kaip užmigo.

Atsikėlė vakare, o aplink jo vaikšto avys. Apsidžiaugė varguolio sūnus ir nuvedė juos namo. Namuose papasakojo apie stebuklą savo tėvams bei savo draugui – turtuolio sūnui. Sužinoję apie tai turtuolis greit suprato kame dalykas ir tarė sūnui: „Eik ir pasikeisk visus savo kauliukus į tą stebuklingą kauliuką! Jeigu reikęs, palik varguoliams  avių, kiek jie panorės.“

Kitą rytą atbėgo turtuolio sūnus pas savo draugą ir pakeitė visus kauliukus bei 100 avių už jo vieną kauliuką. Apsidžiaugė varguolio sūnus, nes ir savo kauliukus atgavo ir šeimai didelį turtą įgijo.

Visą naktį pavydus turtuolis su sūnumi sėdėjo prie stebuklingo kauliuko. Tikėjo, kad kauliukas padarys juos dar turtingesniais.  Tik ryte abu užmigo.

Pažadino juos aviganio šauksmas: „Nelaime! Nelaimė! Per naktį nustipo visi avys, nė vieno sveiko neliko!“ Supiko turtuolis ir išmetė kauliuką į ugnį. Užsiliepsnojo ugnis. Stipriai užsiliepsnojo. Ir išėjo iš ugnies gražus elnias šakotais ragais…  Išėjo ir miškan nubėgo.

*Kirgizai turi populiarų žaidimą pavadintą „чүкө“ kurio metu reikia pagauti metamus avies kauliukus.

Įsirašykite į kirgizų kalbos kursą ir atraskite patys ši naują pasaulį!

Kaip sako kirgizai:

“Миң уккандан бир көргөн“ – Geriau pamatyti vieną kartą negu išgirsti tūkstantį kartų.